Kodėl Lietuvos keliai vis dar primena pokario laikotarpį?
Jei kada nors važiavote Lietuvos regioniniais keliais – ne magistralėmis, o tais paprastais, rajonų keliukais, kurie jungia kaimus ir miestelius – tikriausiai žinote tą jausmą. Automobilis šokinėja ant duobių, vairuotojas keiksnoja, o pakabos sistema tyliai verkia. Ir tai ne metafora. Lietuvos kelių infrastruktūra yra viena iš tų temų, apie kurią kalbama daug, investuojama kažkiek, o rezultatai… na, priklauso nuo to, kur gyvenate ir kur važiuojate.
Tačiau situacija nėra tokia juoda, kaip kartais atrodo iš vairuotojo perspektyvos. Per pastaruosius dešimtmečius Lietuva tikrai investavo į kelių infrastruktūrą, ir kai kurie pokyčiai yra akivaizdūs. Via Baltica magistralė, modernizuotos sankryžos Vilniuje, nauji tiltai – visa tai egzistuoja. Klausimas yra kitas: ar to pakanka? Ir svarbiausia – kaip tie pinigai paskirstomi ir ar jie pasiekia tuos kelius, kurie labiausiai to reikalauja?
Kiek pinigų iš tikrųjų keliauja į kelius?
Lietuvos kelių infrastruktūros finansavimas yra gana sudėtingas reikalas, kurį suprasti reikia šiek tiek kantrybės. Pagrindiniai finansavimo šaltiniai yra keli: Kelių priežiūros ir plėtros programa (KPPP), ES struktūriniai fondai, Europos infrastruktūros tinklų priemonė (CEF) ir nacionalinis biudžetas.
KPPP finansuojama iš akcizo mokesčio dalies, kurią moka vairuotojai pildami kurą. Teoriškai tai reiškia, kad kuo daugiau važiuojate, tuo daugiau pinigų keliauja į kelių priežiūrą. Praktiškai – ne visada taip paprastai. Istoriškai šis fondas buvo ne kartą „apkarpytas” kitoms reikmėms, o tai sukeldavo tikrą kelių priežiūros finansavimo krizę.
Pagal Susisiekimo ministerijos duomenis, kasmet į Lietuvos kelių infrastruktūrą investuojama apie 500-700 milijonų eurų, priklausomai nuo metų ir ES fondų ciklo. Skamba solidžiai. Bet kai padalinate šią sumą iš bendro kelių tinklo ilgio – o Lietuva turi apie 84 000 kilometrų kelių – gaunate gana kuklią sumą vienam kilometrui. Ir čia jau prasideda problemos.
Praktinis patarimas vairuotojams: jei norite suprasti, kokios būklės yra keliai jūsų regione, galite naudotis Lietuvos automobilių kelių direkcijos (LAKD) skelbiamais kelių būklės žemėlapiais. Jie atnaujinami reguliariai ir parodo, kurie keliai yra kritinės būklės, kurie – patenkinamos. Tai padeda planuoti maršrutus ir išvengti blogiausių atkarpų.
Via Baltica ir kiti didieji projektai – kas iš tikrųjų pasikeitė?
Kalbant apie Lietuvos kelių infrastruktūros sėkmės istorijas, Via Baltica yra neišvengiamas pavyzdys. Šis koridorius, jungiantis Lenkiją su Estija per Lietuvą ir Latviją, per pastaruosius du dešimtmečius buvo modernizuotas gana rimtai. Keturių juostų plentas nuo Kauno iki Lenkijos sienos – tai tikras laimėjimas, kuris palengvino ne tik tranzitinį eismą, bet ir pačių lietuvių keliones.
Tačiau Via Baltica yra tik vienas koridorius. Ir čia slypi esminis Lietuvos kelių politikos paradoksas: investicijos dažnai koncentruojamos ten, kur eismo srautai didžiausi arba kur ES reikalavimai aiškiausi. Tai suprantama logika, bet ji palieka nuošalyje šimtus kilometrų regioninių kelių, kurie yra kritiškai svarbūs vietiniams gyventojams.
Rail Baltica projektas, nors ir geležinkelio, o ne kelių infrastruktūros, taip pat turės reikšmingą poveikį bendrai transporto sistemai. Kai 2030-aisiais (optimistinis scenarijus) ar vėliau šis projektas bus baigtas, dalis krovinių ir keleivių srautų persikels nuo kelių prie geležinkelio. Teoriškai tai turėtų sumažinti kelių apkrovą ir lėtinti jų nusidėvėjimą. Teoriškai.
Kitas svarbus projektas – Vilniaus aplinkkelio užbaigimas. Tai buvo ilgai lauktas darbas, kuris gerokai palengvino eismą sostinėje. Tačiau vairuotojai, kurie reguliariai važiuoja Vilniaus-Kauno magistrale, žino, kad ir čia dar yra ką tobulinti – ypač kai kurios sankryžos ir įvažiavimų į miestus zonos.
Regioniniai keliai – didžioji problema, apie kurią kalbama per mažai
Štai čia ir yra tikroji Lietuvos kelių infrastruktūros achilo kulnas. Magistralės – daugiau ar mažiau tvarkingos. Bet regioniniai keliai, ypač tie, kurie jungia mažesnius miestelius ir kaimus, daugeliu atvejų yra tikra katastrofa.
Pagal LAKD duomenis, apie 30-40 procentų regioninių kelių yra blogos arba labai blogos būklės. Tai reiškia, kad milijonai žmonių, gyvenančių ne didžiuosiuose miestuose, kasdien susiduria su keliais, kurie kelia pavojų ne tik automobiliams, bet ir saugumui. Duobės, suirę dangos kraštai, prastos ženklinimas – tai kasdienė realybė daugeliui Lietuvos vairuotojų.
Kodėl taip yra? Priežasčių kelios. Pirma, regioniniai keliai istoriškai gavo mažiau finansavimo nei magistralės. Antra, kai kurie regioniniai keliai buvo perduoti savivaldybių žinion, o savivaldybių biudžetai dažnai yra per maži, kad galėtų tinkamai prižiūrėti jiems priskirtą kelių tinklą. Trečia, klimato pokyčiai – švelnesni žiemai su daugiau šaldymo-atšildymo ciklų – greitina dangos irimo procesą.
Praktiniai patarimai vairuotojams, dažnai važiuojantiems regioniniais keliais:
- Reguliariai tikrinkite pakabos elementus – skersiniai traukiai, amortizatoriai ir spyruoklės dėvi greičiau ant blogų kelių
- Sumažinkite greitį prieš matomus kelio pažeidimus – geriau prarasti kelias sekundes nei pakabą
- Žiemą regioniniai keliai dažnai valomi vėliau nei magistralės – tai reikia įvertinti planuojant kelionę
- Apie kelio pažeidimus galima pranešti per LAKD programėlę arba savivaldybių interneto svetaines – tai tikrai veikia
ES pinigai – stebuklingas vaistas ar sudėtinga biurokratija?
Europos Sąjungos struktūriniai fondai yra vienas pagrindinių Lietuvos kelių infrastruktūros finansavimo šaltinių. 2014-2020 metų programavimo laikotarpiu Lietuva gavo reikšmingą sumą transporto infrastruktūrai, ir dalis tų pinigų tikrai nuėjo į kelius. 2021-2027 metų laikotarpis žada dar daugiau galimybių, ypač žaliosios infrastruktūros ir skaitmeninimo srityse.
Tačiau ES fondai nėra paprastas reikalas. Norint gauti finansavimą, reikia atitikti daugybę reikalavimų, parengti projektus, pereiti viešųjų pirkimų procedūras. Visa tai užtrunka. Kartais projektas nuo idėjos iki kastuvo įkasimo trunka 5-7 metus. Tai reiškia, kad kelias, kuris buvo identifikuotas kaip problematiškas 2018 metais, gali būti suremontuotas tik 2025-aisiais ar vėliau.
Be to, ES fondai dažnai reikalauja bendro finansavimo iš nacionalinio biudžeto. Kai nacionalinis biudžetas yra įtemptas (o jis Lietuvoje dažnai būna), tai gali sulėtinti projektų įgyvendinimą arba priversti rinktis tarp skirtingų prioritetų.
Vienas pozityvus aspektas – ES fondai dažnai reikalauja aukštesnių kokybės standartų nei vien nacionaliniu finansavimu vykdomi projektai. Tai reiškia, kad ES lėšomis suremontuoti keliai dažnai yra kokybiškesni ir ilgaamžiškesni. Bet tai taip pat reiškia, kad jie brangesni.
Saugumas keliuose – infrastruktūros ir žmogiškojo faktoriaus sankryža
Kelių infrastruktūra ir eismo saugumas yra neatsiejami dalykai. Lietuva, deja, vis dar turi vieną aukštesnių eismo įvykių rodiklių Europos Sąjungoje, nors pastaraisiais metais situacija gerėja. Ir čia infrastruktūra vaidina svarbų vaidmenį.
Pavojingiausios vietos Lietuvos keliuose dažnai yra ten, kur infrastruktūra neatitinka eismo intensyvumo. Dviejų juostų keliai su intensyviu eismu, kur lenkimas yra rizikingas, bet vairuotojai vis tiek lenkia. Sankryžos be tinkamo matomumo. Pėsčiųjų perėjos be apšvietimo. Visa tai yra infrastruktūros problemos, kurias galima spręsti investicijomis.
LAKD vykdo vadinamąją „juodųjų dėmių” programą – identifikuoja pavojingiausias vietas ir prioritetiškai jas tvarko. Tai protinga politika, kuri duoda rezultatų. Tačiau problema ta, kad „juodųjų dėmių” yra daug, o resursai riboti.
Konkretus pavyzdys: žiedinės sankryžos. Lietuva per pastaruosius 15 metų aktyviai statė žiedines sankryžas vietoj tradicinių. Statistika rodo, kad žiedinės sankryžos žymiai sumažina sunkių eismo įvykių skaičių. Tai yra geras investicijų pavyzdys – ne tik infrastruktūros gerinimas, bet ir gyvybių gelbėjimas.
Elektromobiliai ir nauja infrastruktūra – ar keliai pasiruošę ateičiai?
Elektromobilių skaičius Lietuvoje auga sparčiai. Ir nors tai dažniau siejama su įkrovimo stotelių infrastruktūra, elektromobiliai kelia ir kitus infrastruktūros klausimus. Elektromobiliai, ypač su didelėmis baterijomis, yra sunkesni už panašaus dydžio tradicinius automobilius. Tai reiškia didesnę apkrovą kelio dangai.
Kitas aspektas – sunkiojo transporto elektrifikacija. Sunkvežimiai-elektromobiliai, kurie ateityje turėtų pakeisti dyzelinius, bus dar sunkesni. Tai reiškia, kad kelių dangos standartai turės būti peržiūrėti.
Taip pat verta paminėti autonominių transporto priemonių perspektyvą. Nors Lietuva nėra pirmoje eilėje šioje srityje, infrastruktūra turės prisitaikyti – geresnis ženklinimas, aiškesni kelio kraštai, patikimas interneto ryšys palei kelius. Tai dar vienas investicijų poreikis, kuris artėja.
Šiuo metu Lietuva aktyviai plečia greitojo įkrovimo stotelių tinklą pagrindinėse magistralėse. Tai gerai. Bet regioniniai keliai vėl lieka nuošalyje – ten įkrovimo infrastruktūra yra labai reta, o tai riboja elektromobilių naudojimą regionuose.
Keliai kaip ekonomikos variklis – ar mes tai suprantame?
Galiausiai reikia kalbėti apie tai, ką kelių infrastruktūra reiškia ekonomiškai. Tai nėra vien vairuotojų komforto klausimas. Geri keliai mažina transporto išlaidas verslui, pritraukia investicijas į regionus, leidžia žmonėms dirbti toliau nuo namų, jungia ūkininkus su rinkomis.
Tyrimai rodo, kad kiekvienas euras, investuotas į kelių infrastruktūrą, generuoja kelis eurus ekonominės naudos. Tai nėra tik teorija – tai matoma praktikoje. Regionai, kuriuose buvo pagerintos kelių jungtys, dažnai rodo geresnę ekonominę dinamiką. Verslas atsiranda ten, kur lengva pasiekti.
Lietuva, kaip tranzitinė šalis, turi ypatingą interesą palaikyti aukštą kelių infrastruktūros lygį. Tranzitinis krovinių transportas generuoja reikšmingas pajamas – tiek tiesiogiai (mokesčiai, paslaugos), tiek netiesiogiai (logistikos sektoriaus darbo vietos). Jei Lietuvos keliai bus prastesni nei kaimynų, krovinių srautai gali pasukti kitais maršrutais.
Ir čia grįžtame prie pradžios klausimo: ar investicijos pakankamos? Atsakymas yra sudėtingas. Magistralėms – daugiau ar mažiau taip. Regioniniams keliams – tikrai ne. Ateities iššūkiams – dar reikia rimtai pagalvoti. Lietuva turi gerus planus ir gana solidų finansavimą, bet kelių tinklo dydis ir būklė reikalauja dar didesnių ir, svarbiausia, geriau paskirstytų investicijų. Kol kas vairuotojas, važiuojantis iš Vilniaus į Kauną, gali jaustis europietiškai. Tas pats vairuotojas, sukęs į Dzūkijos ar Žemaitijos kaimo keliuką, gali jaustis visai kitaip. Ir tai yra problema, kurią reikia spręsti – ne rytoj, o jau šiandien.
