Kai vairuoja ne tik nostalgiją, bet ir rūpestis
Yra tokia situacija, kurią turbūt žino daugelis – sėdi šeimos susirinkime, tėtis pasakoja, kaip prieš trisdešimt metų važiavo per visą Lietuvą su „Žiguliu”, o mama priduria, kad tada nebuvo jokių navigatorių ir vis tiek susirado kelią. Ir tada kažkas pasako: „O gal šiemet vasarą nuvažiuotume kartu?” Ir visi sutinka. Ir tada prasideda tikrasis galvosūkis – kaip tą kelionę suorganizuoti taip, kad ji būtų maloni visiems, o ne tik teoriškai.
Kelionės su vyresnio amžiaus tėvais automobiliu – tai visiškai atskira kategorija. Ne ta prasme, kad kažkas blogai, bet ta prasme, kad reikia galvoti apie dalykus, apie kuriuos jaunystėje net nesusimąstai. Kada sustoti? Kur sustoti? Ar automobilis tinkamas? Ar klimatas reguliuojamas? Ar sėdynės patogios? Šie klausimai tampa labai konkretūs, kai šalia tavęs sėdi žmogus, kuriam septyniasdešimt, o ne dvidešimt penkeri.
Automobilio pasirinkimas – ne tik estetika
Pradėkime nuo pačio transporto priemonės klausimo, nes čia daugelis daro klaidą – galvoja, kad bet koks automobilis tiks. Netiks. Arba tiks, bet kelionė bus daug mažiau patogi, nei galėjo būti.
Pirmiausia – įlipimas ir išlipimas. Tai skamba trivialiai, bet žmogui su šiek tiek prastesnėmis keliais ar nugaros problemomis labai svarbu, kokio aukščio yra automobilio salonas. Žemi sportiniai sedanai čia tikrai ne pats geriausias pasirinkimas. Krosoveriai ir SUV tipo automobiliai dažniausiai laimėti šioje kategorijoje – sėdynė yra tokiame aukštyje, kad žmogus gali tiesiog atsisėsti, o ne „nugrimzti” žemyn. Tuo tarpu kompaktiniai hečbekai, priklausomai nuo modelio, gali būti ir patogūs, ir ne.
Antra – sėdynių patogumas. Ilgos kelionės atskleidžia visus sėdynių trūkumus. Jei automobilis turi sėdynių šildymą ir vėdinimą – puiku. Jei yra juosmens atramos reguliavimas – dar geriau. Vyresni žmonės dažnai kenčia nuo nugaros skausmų, todėl galimybė sureguliuoti sėdynę pagal savo poreikius nėra prabanga, o būtinybė.
Trečia – klimato kontrolė. Automatinė klimato kontrolė, kur kiekvienas gali nustatyti savo temperatūrą – idealus variantas. Vyresnio amžiaus žmonės dažnai jautriau reaguoja į temperatūros svyravimus. Mama gali norėti šilčiau, tuo tarpu tau gali būti per karšta. Dviejų zonų klimato kontrolė tokiose situacijose yra tikras išsigelbėjimas.
Ketvirta – triukšmo lygis salone. Tai ne tas dalykas, apie kurį galvoji pirkdamas automobilį jaunystėje, bet kai šalia sėdi žmogus su klausos problemomis, garsus variklių ar padangų triukšmas tampa tikra problema. Pokalbis tampa sunkus, žmogus pavargsta labiau. Gerai izoliuotas salonas čia tikrai padeda.
Maršruto planavimas – menas, kurį verta išmokti
Jei esi įpratęs keliauti „nonstop” stiliumi – sėdi, važiuoji, sustoji tik tada, kai baigsis degalai – su vyresniais tėvais teks keisti įpročius. Ir tai nėra blogai. Iš tikrųjų, tokios kelionės dažnai tampa daug turtingesnės, nes priverstas sustoti vietose, pro kurias anksčiau tiesiog prazvimbdavai.
Rekomenduojama taisyklė – sustojimas kas pusantros, daugiausiai dvi valandos. Vyresnio amžiaus žmonėms reikia išsitiesti, pajudinti kojas, pasinaudoti tualetu. Ilgas sėdėjimas blogina kraujotaką, o tai ypač svarbu tiems, kurie turi širdies ar kraujagyslių problemų. Tai nėra kaprizas – tai fiziologija.
Planuodamas maršrutą, iš anksto pažymėk sustojimo vietas. Lietuvoje tai nėra problema – turime pakankamai poilsio aikštelių, kavinių, miestelių, kur galima sustoti. Jei keliaujate per Europą, verta naudoti tokias programėles kaip „iOverlander” arba tiesiog „Google Maps” su pažymėtomis sustojimo vietomis.
Svarbu ir tai, kad sustojimo vietos būtų tinkamos. Poilsio aikštelė su tualetu, bet be jokio pastogės – vienas dalykas. Kavinė su galimybe atsisėsti, išgerti kavos, pailsėti – visai kas kita. Vyresnio amžiaus žmonėms dažnai reikia ne tik fizinio poilsio, bet ir galimybės tiesiog pabūti ne automobilyje.
Dar vienas dalykas – kelionės trukmė per dieną. Jei planuoji ilgą kelionę, geriau ją suskaidyti į kelis dienos etapus. Aštuonios valandos kelyje – tai daug net ir jaunam žmogui. Vyresniam – tai gali būti tikrai per daug. Keturios, penkios valandos per dieną su sustojimais – daug protingesnis planas.
Sveikatos klausimai, apie kuriuos reikia kalbėti atvirai
Čia dažnai būna nepatogi tema. Tėvai nenori atrodyti silpni, vaikai nenori atrodyti pernelyg rūpestingi. Bet šie pokalbiai yra būtini ir geriau juos turėti prieš kelionę, o ne jos metu.
Vaistai – pirmiausia. Jei tėvai vartoja reguliarius vaistus, reikia įsitikinti, kad jų pakaks visai kelionei. Ir ne tik pakaks – reikia žinoti, kur jie yra, kaip dažnai vartojami, ar yra kokių nors apribojimų. Pvz., kai kurie vaistai nuo kraujospūdžio gali sukelti mieguistumą, kai kurie – jautrumą karščiui. Tai svarbu žinoti.
Draudimas. Kelionių draudimas vyresniems žmonėms yra ne rekomendacija, o būtinybė. Ypač keliaujant į užsienį. Medicininė pagalba Vakarų Europoje gali kainuoti labai daug, ir net BEPK (Europos sveikatos draudimo kortelė) ne visada padengia viską. Papildomas kelionių draudimas su medicinine pagalba – protingas sprendimas.
Jei tėvai turi lėtinių ligų – diabeto, širdies problemų, astmos – verta pasikonsultuoti su jų gydytoju prieš kelionę. Gydytojas gali patarti, ko saugotis, kokių simptomų atkreipti dėmesį, ką daryti ekstremaliu atveju. Tai ne paranoja – tai atsakingas požiūris.
Taip pat verta turėti paprastą pirmosios pagalbos vaistinėlę automobilyje – ne tik standartinę, bet ir pritaikytą konkretiems poreikiams. Jei mama turi aukštą kraujospūdį, verta turėti kraujospūdžio matuoklį. Jei tėtis turi diabetą – gliukozės matuoklį ir šiek tiek greito cukraus atsargų.
Nakvynė ir apgyvendinimas – detalės, kurios keičia viską
Jaunas žmogus gali nakvoti bet kur – kempinge, pigiame hostele, net automobilyje. Su vyresniais tėvais situacija visai kitokia. Ir tai nereiškia, kad reikia rezervuoti prabangius viešbučius – tiesiog reikia atkreipti dėmesį į kelis konkrečius dalykus.
Aukštas. Jei viešbutyje nėra lifto, antrasis ar trečiasis aukštas su laiptais gali tapti problema. Ypač jei tėvai turi kelių problemų. Visada verta patikrinti, ar yra liftas, ar kambarys gali būti pirmame aukšte.
Vonios kambarys. Vonia su aukštu borteliu – ne pats patogiausias variantas vyresniam žmogui. Dušas su žemu slenksčiu ar be jo – daug geriau. Jei yra galimybė pasirinkti – rinkitės kambarį su dušu.
Lova. Labai žema lova – problema. Labai aukšta lova – taip pat problema. Vidutinio aukščio, kieta ar pusiau kieta lova – optimalu. Tai gali skambėti smulkmeniškai, bet po ilgos kelionės dienos geras miegas yra labai svarbus.
Vieta. Jei nakvynės vieta yra miesto centre – puiku, bet reikia įsitikinti, kad yra parkavimo vieta. Važinėti ratu ieškant parkavimo su pavargusiais tėvais salone – ne pats malonumas. Daugelis viešbučių turi savo parkingą arba gali nurodyti artimiausią – verta paklausti iš anksto.
Šiuo atžvilgiu labai patogios yra tokios platformos kaip „Booking.com” ar „Hotels.com”, kur galima filtruoti pagal prieinamumo kriterijus – liftas, pritaikyta aplinka ir pan. Tai sutaupo daug laiko ir nervų.
Automobilyje: kaip padaryti kelionę tikrai patogią
Yra keletas praktinių dalykų, kurie labai pagerina kelionės kokybę ir apie kuriuos dažnai nepagalvojama iš anksto.
Pagalvėlės ir atramos. Kelionės kaklo pagalvėlė – ne tik lėktuvams. Vyresnio amžiaus žmonėms, kurie linkę snūduriuoti automobilyje, ji gali labai padėti išvengti kaklo skausmų. Taip pat galima įsigyti specialias juosmens atramas, kurios tvirtinamos prie sėdynės – jos padeda tiems, kurie kenčia nuo apatinės nugaros dalies skausmų.
Vanduo ir užkandžiai. Vyresnio amžiaus žmonės dažnai nepakankamai geria vandens, ypač kelionėje. Turėkite lengvai pasiekiamą vandens butelį. Lengvi užkandžiai – vaisiai, riešutai, sausainiai – taip pat praverčia tarp sustojimų.
Muzika ir pokalbiai. Tai gali skambėti keistai, bet muzikos pasirinkimas kelionėje gali labai paveikti atmosferą. Jei tėvai mėgsta tam tikrą muzikos stilių – paruoškite grojaraštį. Pokalbiai automobilyje su tėvais dažnai tampa vieni vertingiausių – be skubos, be telefono, tiesiog kartu. Vertinkite tai.
Navigacija. Jei tėvai mėgsta sekti maršrutą – leiskite jiems. Kai kurie vyresni žmonės mėgsta turėti fizinį žemėlapį šalia, net jei naudojate navigatorių. Tai jiems suteikia kontrolės jausmą ir padeda jaustis kelionės dalimi, o ne tik keleiviais.
Temperatūra automobilyje. Jau minėjome klimato kontrolę, bet verta pakartoti – reguliariai klauskite, ar patogiai. Vyresni žmonės ne visada sako, kai jiems šalta ar karšta, nes nenori trukdyti. Proaktyvus klausimas yra geresnis nei laukimas, kol jie patys pasakys.
Kai tėvai nori vairuoti patys
Tai jautri tema. Daugelis vyresnio amžiaus žmonių vis dar vairuoja ir tai daro puikiai. Bet yra situacijų, kai reikia turėti atvirą pokalbį apie tai, ar vairavimas yra saugus.
Lietuvoje nėra privalomo vairuotojo gebėjimų patikrinimo sulaukus tam tikro amžiaus (skirtingai nei kai kuriose kitose šalyse), todėl atsakomybė dažnai tenka pačiam vairuotojui ir jo artimiesiems. Jei tėvas ar mama nori vairuoti kelionės metu – tai gali būti puiku. Bet verta atkreipti dėmesį į kelis dalykus.
Reakcijos laikas su amžiumi lėtėja. Tai ne nuomonė – tai fiziologija. Ilgos kelionės metu, ypač po pietų, kai ateina natūralus mieguistumas, vyresnio amžiaus vairuotojas gali būti mažiau saugus nei jaunesnis. Jei tėvai nori vairuoti – leiskite, bet stebėkite situaciją ir siūlykite pasikeisti be jokio spaudimo ar kritikos.
Jei tėvai turi tam tikrų sveikatos problemų – silpnesnis regėjimas, lėtesnės reakcijos, vaistai, kurie gali paveikti vairavimą – tai reikia aptarti atvirai. Geriau turėti tą nepatogų pokalbį prieš kelionę, nei spręsti problemą kelyje.
Kita vertus, nereikia ir perdėti. Daugelis septyniasdešimtmečių vairuoja puikiai ir saugiai. Amžius pats savaime nėra kontraindikacija. Svarbu individualus vertinimas, o ne automatinis „tu per senas vairuoti”.
Kai kelionė tampa atminties kūrimu
Visa tai, kas parašyta aukščiau – tai praktika, logistika, detalės. Bet yra ir kita pusė, apie kurią verta pagalvoti.
Kelionės su tėvais – tai laikas, kuris yra ribotas. Tai skamba sunkiai, bet tai tiesa, ir geriau ją pripažinti nei ignoruoti. Kiekviena kelionė su tėvais yra galimybė, kurią verta išnaudoti. Ne tobulai, ne be jokių nesusipratimų, bet išnaudoti.
Fotografuokite. Ne tik selfius prie lankytinų vietų, bet ir paprastas akimirkas – tėtį, žiūrintį pro langą, mamą, renkančią gėles poilsio aikštelėje, bendrus pietus kelio kavinėje. Šios nuotraukos vėliau bus vertingesnės nei bet kokia lankytina vieta.
Klausykite istorijų. Kelionėje žmonės dažnai kalba atviriau. Tėvai pasakoja dalykus, kurių namuose niekada nepasakotų. Apie savo jaunystę, apie savo svajones, apie tai, ko gailisi ir kuo didžiuojasi. Tai neįkainojama.
Nesistenkite padaryti kelionę tobulą. Bus momentų, kai kažkas nesiseks – kambarys bus ne toks, restoranas nuvils, oras sugadins planus. Tai normalu. Svarbiausia – kaip į tai reaguojate kartu. Humoras ir lankstumas čia yra geriausi kelionės draugai.
Praktiškai kalbant – pradėkite nuo trumpų kelionių, jei dar neturite patirties keliauti kartu. Savaitgalio išvyka į Palangą ar Trakus yra daug mažesnė rizika nei dviejų savaičių kelionė per Europą. Išmoksite vienas kito ritmus, suprasite, kas veikia ir kas ne, ir tada galėsite planuoti kažką didesnio.
Galiausiai – klauskite tėvų, kur jie norėtų nuvažiuoti. Ne kur jūs manote, kad jiems patiktų, o kur jie patys svajoja. Galbūt mama visą gyvenimą norėjo pamatyti Paryžių. Galbūt tėtis svajojo nuvažiuoti į Skandinaviją. Šios kelionės gali tapti tikrų tikrais gyvenimo momentais – tiek jums, tiek jiems. Ir automobilis čia yra tik priemonė, o ne tikslas.
