Miestas, kuris juda – bet kaip?
Kiekvienas rytas prasideda tuo pačiu klausimu: ar sėsti į savo automobilį, ar lipti į autobusą? Atrodytų, kad tai smulkmena, bet iš tikrųjų tai vienas iš tų kasdienių sprendimų, kurie formuoja ne tik tavo dieną, bet ir miesto veidą, oro kokybę, piniginę ir net nuotaiką. Diskusija apie viešąjį transportą prieš asmeninį automobilį nėra nauja – ji trunka dešimtmečius. Tačiau pastaruoju metu ji tapo ypač aktuali, nes miestai auga, spūstys tirštėja, o degalų kainos šokinėja taip, kad net benzino kolonėlės prie jų nebeprieina.
Šiame straipsnyje nebandysime pasakyti, kad vienas variantas yra absoliučiai geresnis už kitą – gyvenimas nėra toks paprastas. Vietoj to pabandysime išnagrinėti abu pasirinkimus iš skirtingų pusių: finansų, laiko, komforto, aplinkos ir praktinio gyvenimo. Nes galų gale – kiekvienas pats turi nuspręsti, kas jam tinka.
Pinigai: kiek iš tikrųjų kainuoja važiuoti savo mašina?
Čia prasideda įdomiausia dalis. Daugelis žmonių mano, kad jų automobilis jiems kainuoja tiek, kiek kainuoja degalai. Bet tai – didžiulė klaida. Pabandykime suskaičiuoti realiai.
Vidutinis automobilis Lietuvoje per metus nuvažiuoja apie 15 000–20 000 kilometrų. Jei degalų sąnaudos yra 7 litrai šimtui, o benzinas kainuoja apie 1,60 €/l, tai tik degalams išleidžiama apie 1 680–2 240 eurų per metus. Bet tai tik pradžia. Prie šios sumos reikia pridėti:
- Draudimą (TPVCA + kasko) – vidutiniškai 400–800 € per metus
- Techninę apžiūrą ir remontą – 300–600 € per metus
- Padangas – apie 200–400 € kas 3–4 metai, t.y. 50–130 € per metus
- Automobilio nusidėvėjimą – tai dažnai pamirštama, bet realiai tai 1 000–3 000 € per metus, priklausomai nuo automobilio vertės
- Parkavimą – mieste tai gali siekti 50–200 € per mėnesį
Sudėjus viską, vidutinis automobilis jo savininkui kainuoja 3 000–6 000 eurų per metus, o kartais ir daugiau. Tai reiškia, kad kiekvieną dieną važiuodamas į darbą savo mašina, tu iš tikrųjų išleidžia 8–16 eurų – net jei taip nesijunta.
Palyginkime su viešuoju transportu. Vilniuje mėnesinis bilietas kainuoja apie 30 eurų. Per metus – 360 eurų. Skirtumas yra milžiniškas. Žinoma, jei gyveni kaime ar mažame miestelyje, kur autobusas važiuoja du kartus per dieną, skaičiai atrodo kitaip – bet apie tai kalbėsime vėliau.
Laikas: kas iš tikrųjų greičiau?
Čia daugelis automobilininkų jaučiasi laimėtojai. „Sėdu į mašiną ir per 20 minučių esu darbe” – skamba įtikinamai. Bet ar tikrai taip yra?
Vilniuje, Kaune ar Klaipėdoje piko valandomis spūstys gali padvigubinti ar net patrigubinti kelionės laiką. Žmogus, kuris ryte išvažiuoja 8:00, dažnai į darbą atvyksta ne 8:20, o 8:50 ar net 9:10. Prie to reikia pridėti laiką, kurį sugaišti ieškodamas parkavimo vietos – o tai miestuose gali užtrukti 10–20 minučių.
Viešasis transportas turi savo trūkumų – reikia laukti stotelėje, kartais keisti maršrutus, kartais autobusas vėluoja. Bet daugelyje Europos miestų, kur viešasis transportas yra gerai išvystytas, kelionės laiko skirtumas tarp automobilio ir autobuso ar tramvajaus yra minimalus arba viešasis transportas net laimi.
Be to, yra vienas argumentas, kurį automobilistai dažnai pamiršta: laikas viešajame transporte – tai tavo laikas. Autobuse gali skaityti, klausyti podcast’ų, atsakyti į žinutes ar tiesiog pailsėti. Automobilyje esi pririštas prie vairo ir negali nieko kito daryti. Taigi net jei kelionė trunka ilgiau, ji nebūtinai yra „prarasta”.
Komfortas ir laisvė: čia automobilis laimi, bet ne visada
Savo automobilis – tai laisvė. Galima išvažiuoti kada nori, kur nori, su kuo nori. Galima įsidėti daiktus į bagažinę, nereikia laukti stotelėje lietuje, nereikia stovėti šalia nemalonaus keleivio. Tai realūs privalumai, kurių nereikia nuvertinti.
Ypač tai aktualu:
- Jei turi mažų vaikų ir reikia vežti vežimėlį, krepšius ir visą tą kasdienio gyvenimo inventorių
- Jei dirbi ne standartinėmis valandomis ir viešasis transportas tiesiog nevažiuoja
- Jei gyveni priemiestyje ar kaime, kur viešojo transporto tinklas yra prastas
- Jei turi judėjimo negalią ar kitų sveikatos problemų
- Jei darbas reikalauja dažnai važinėti į skirtingas vietas
Tačiau komforto klausimas nėra toks vienareikšmis. Stovėti spūstyje 45 minutes, nervintis dėl kito vairuotojo, ieškoti parkavimo vietos ir tada dar bėgti į darbą – tai tikrai nėra komfortiška. Tuo tarpu sėdėti šiltame tramvajuje su ausine ausyje ir skaityti knygą – tai gali būti visai maloniai praleistas laikas.
Viešojo transporto komfortas labai priklauso nuo miesto ir nuo to, kaip gerai jis valdomas. Helsinkyje ar Amsterdame viešasis transportas yra toks geras, kad daugelis žmonių tiesiog neturi automobilio – ir jiems to visiškai nereikia. Vilniuje situacija gerėja, bet vis dar yra kur tobulėti.
Aplinka: tai ne tik madinga tema, tai realybė
Kalbant apie aplinkosaugą, skaičiai yra gana aiškūs. Vidutinis benzininis automobilis išmeta apie 120–180 g CO₂ kiekvienam kilometrui. Jei per metus nuvažiuoji 15 000 km, tai reiškia 1,8–2,7 tonos anglies dioksido – ir tai tik iš vieno automobilio.
Autobusas, kuriame važiuoja 40 žmonių, vienam keleiviui tenka daug mažiau taršos. Tramvajai ir troleibusai – dar švaresni, ypač jei elektra gaminama iš atsinaujinančių šaltinių. Elektriniai autobusai, kurių Vilniuje jau yra nemažai, praktiškai neišmeta jokių teršalų tiesiogiai.
Žinoma, elektriniai automobiliai keičia šį paveikslą. Jei turi elektrinį automobilį ir jį krauni iš žaliosios energijos, tavo anglies pėdsakas yra žymiai mažesnis. Bet elektriniai automobiliai vis dar yra brangūs, o jų gamyba pati savaime reikalauja nemažai resursų – ypač baterijų gamybai reikalingų retųjų žemių metalų.
Praktinis patarimas: jei tau rūpi aplinka, bet negali atsisakyti automobilio, apsvarstyk galimybę bent dalį kelionių atlikti viešuoju transportu. Net jei tik 2–3 dienas per savaitę važiuosi autobusu, o ne mašina, tai jau reikšmingai sumažins tavo poveikį aplinkai.
Miestas ir infrastruktūra: kur gyveni, taip ir važiuoji
Viena iš didžiausių problemų diskutuojant šia tema yra tai, kad žmonės dažnai kalba apie „viešąjį transportą” kaip apie kažką abstraktaus, tarsi jis visur būtų vienodas. Bet tai toli gražu ne tiesa.
Vilniuje viešasis transportas yra gana padoriai išvystytas – yra autobusai, troleibusai, o neseniai pradėjo veikti ir greitasis autobusų maršrutas. Kaune situacija taip pat gerėja. Tačiau jei gyveni mažame miestelyje ar kaime, viešasis transportas gali reikšti vieną autobusą ryte ir vieną vakare – ir tai jau visiškai kitokia realybė.
Lietuvoje, kaip ir daugelyje Rytų Europos šalių, automobilizacijos lygis yra aukštas – ir tai nėra atsitiktinumas. Sovietmečiu miestai buvo planuojami su automobiliu galvoje, o viešasis transportas buvo skirtas tiems, kurie neturėjo automobilio. Ši mentaliteto ir infrastruktūros inercija jaučiama iki šiol.
Tačiau situacija keičiasi. Daugelis Lietuvos miestų investuoja į dviračių takus, modernizuoja autobusų parkus, diegia realaus laiko informacines sistemas. Tai žingsniai teisinga kryptimi, nors tempas kartais atrodo per lėtas.
Praktinis patarimas tiems, kurie svarsto persikraustyti: prieš rinkdamiesi gyvenamąją vietą, patikrinkite viešojo transporto maršrutus iki darbo, mokyklos ir kitų dažnai lankomų vietų. Tai gali turėti didelę įtaką jūsų kasdieniam gyvenimui ir finansams.
Hibridinis požiūris: gal nereikia rinktis vieno?
Daugelis žmonių mano, kad tai yra „arba/arba” klausimas – arba turi automobilį, arba važiuoji autobusu. Bet realybėje daugelis žmonių naudoja abu variantus, priklausomai nuo situacijos. Ir tai, beje, gali būti pats protingiausias sprendimas.
Pavyzdžiui, galima:
- Į darbą važiuoti viešuoju transportu (taupant pinigus ir nervus), o savaitgaliais naudoti automobilį kelionėms ar apsipirkimui
- Turėti vieną automobilį šeimai vietoj dviejų – tai jau reikšmingos santaupos
- Naudoti automobilį tik tada, kai tikrai reikia – kai reikia vežti daug daiktų, kai viešasis transportas nevažiuoja, kai reikia pasiekti sunkiai prieinamą vietą
- Išbandyti automobilių dalijimosi paslaugas (car sharing) – Vilniuje veikia kelios tokios platformos, ir tai gali būti puikus kompromisas
Car sharing koncepcija yra ypač įdomi. Mokate tik už tą laiką, kurį naudojate automobilį – jokio draudimo, jokio remonto, jokio parkavimo galvosūkio. Vilniuje veikiančios paslaugos leidžia pasiimti automobilį bet kur mieste ir palikti bet kur. Tai puikiai tinka tiems, kuriems automobilis reikalingas tik kartais.
Taip pat verta paminėti dviračius ir elektrinius paspirtukus – tai puikūs sprendimai trumpoms kelionėms mieste. Jie nėra nei viešasis transportas, nei asmeninis automobilis, bet gali labai gerai papildyti viešojo transporto tinklą, padedant įveikti „paskutinės mylios” problemą.
Kai spūstys tampa gyvenimo būdu – ir kaip iš to ištrūkti
Yra vienas fenomenas, kurį ekonomistai vadina „induced demand” – laisvas kelias pritraukia daugiau automobilių. Tai reiškia, kad statant daugiau kelių ir plečiant gatves, spūstys ilgainiui ne mažėja, o didėja. Nes daugiau žmonių nusprendžia važiuoti automobiliu, nes kelias atrodo laisvas.
Tai paradoksas, kurį daugelis miestų suprato per skaudžią patirtį. Ir tai yra viena iš priežasčių, kodėl pažangiausi miestai pasaulyje – Oslo, Amsterdamas, Kopenhaga, Helsinkis – ne plečia gatves, o siaurina jas, riboja automobilių patekimą į centrus ir investuoja į viešąjį transportą.
Vilnius taip pat žengė keletą tokių žingsnių – pėsčiųjų zonos plėtimas senamiestyje, daugiau dviračių takų, parkavimo apribojimai centre. Tai sukelia pasipiktinimą tarp automobilininkų, bet ilgainiui daro miestą geriau gyvenamu visiems.
Jei kiekvieną rytą stovi spūstyje ir tai tave erzina – tai yra signalas. Galbūt laikas pabandyti alternatyvą. Ne todėl, kad automobilis yra blogas, o todėl, kad kartais kitas kelias gali būti tiesiog geresnis.
Pasirink protingai, o ne iš įpročio
Galiausiai, šis pasirinkimas nėra ideologinis. Nereikia būti „automobilių priešu” ar „viešojo transporto fanatiku”. Reikia tiesiog žiūrėti į savo situaciją blaiviai ir skaičiuoti – ne tik pinigus, bet ir laiką, stresą, komfortą ir tai, ko nori iš savo kasdienio gyvenimo.
Jei gyveni mieste su gerai išvystytu viešuoju transportu, dirbi standartinėmis valandomis ir neturi specifinių poreikių – finansiškai ir logistiškai viešasis transportas dažnai yra protingesnis pasirinkimas. Jei gyveni kaime, turi šeimą su mažais vaikais arba tavo darbas reikalauja mobilumo – automobilis yra beveik būtinybė.
Bet daugeliui žmonių tiesa slypi kažkur per vidurį. Galbūt nereikia dviejų automobilių šeimoje. Galbūt į darbą galima važiuoti autobusu, o savaitgaliais naudoti mašiną. Galbūt verta išbandyti car sharing vietoj nuosavo automobilio. Svarbiausia – priimti sprendimą sąmoningai, o ne tiesiog daryti taip, kaip visada darėte, nes taip įprasta.
Transporto pasaulis keičiasi greičiau nei bet kada anksčiau – elektriniai automobiliai, autonominiai transporto priemonės, car sharing, e-dviračiai. Ateityje riba tarp „asmeninio” ir „viešojo” transporto gali visiškai išnykti. Bet kol kas – kiekvieną rytą vis dar reikia nuspręsti: mašina ar autobusas? Ir geriausias atsakymas yra tas, kuris tinka būtent tau, o ne tas, kurį diktuoja įprotis ar kaimyno nuomonė.
