Kodėl Alpės automobiliu – tai visai kas kita nei lėktuvu ar traukiniu
Yra kelionių, kurios tiesiog netelpa į jokį itinerarą. Alpės – kaip tik tokia vieta. Kai važiuoji automobiliu per šiuos kalnus, supranti, kad čia ne tik kelionės tikslas, bet ir pats kelias yra pagrindinis reikalas. Lėktuvu perskrisi viršum jų per 40 minučių ir nieko nepamatysi. Traukiniu – gal ir romantika, bet jūs esate priklausomi nuo tvarkaraščio ir stočių. O automobilis? Tai laisvė sustoti ten, kur norisi, pasukti į šoną, kai pamatai kažką įdomaus, ir neturėti jokio skubėjimo.
Alpės driekiasi per aštuonias šalis – Prancūziją, Šveicariją, Italiją, Austriją, Vokietiją, Lichtenšteiną, Slovėniją ir Monaką. Tai reiškia, kad maršrutų galimybės yra beveik begalinės. Galite rinktis klasikinį šiaurės-pietų kirtimą, galite važiuoti išilgai kalnų, galite daryti ratus per kelias šalis. Svarbiausia – žinoti, kur važiuojate ir ką tikitės pamatyti, nes be bent minimalaus plano lengva pasiklysti tiek geografiškai, tiek laiko atžvilgiu.
Šiame straipsnyje kalbėsime apie konkrečius maršrutus, praktinius dalykus – nuo vinjetų iki kalnų perėjų – ir patarsime, kaip išvengti dažniausių klaidų, kurias daro pirmą kartą per Alpes važiuojantys vairuotojai.
Populiariausi maršrutai – nuo klasikos iki mažiau žinomų keliukų
Pradėkime nuo to, ką dauguma žmonių laiko „klasikiniu” Alpių maršrutu. Tai kelionė iš Vokietijos (dažniausiai iš Miuncheno ar Zalcburgo) per Austriją į Italiją arba atvirkščiai. Šis koridorius eina per Brennerio perėją – vieną žemiausių ir todėl viena populiariausių Alpių perėjų. Brenneris yra tik 1371 metrų aukštyje, todėl jis atviras praktiškai ištisus metus ir juo važiuoja daugybė sunkvežimių. Jei norite greitai ir patogiai – tai jūsų kelias. Jei norite įspūdžių – gal verta rinktis kitą variantą.
Kur kas įspūdingesnis, bet ir reikalaujantis daugiau laiko – maršrutas per Šveicarijos centrinę dalį. Pavyzdžiui, kelionė iš Ciuricho ar Berno per Furka perėją į Italiją. Furka – tai ta pati perėja, kur filmavo „Auksapirštį” su Džeimsu Bondu. 2431 metrai aukščio, serpantinai, ledynas šalia kelio – tai tikra kalnų vairavimo patirtis. Tačiau ši perėja uždaroma žiemai, paprastai nuo spalio iki birželio, tad planuokite atitinkamai.
Jei norite kažko tarp – rekomenduočiau Grossglocknerio aukštumų kelią Austrijoje. Tai mokamas maršrutas (apie 38 eurų lengvajam automobiliui), bet pinigai tikrai nešvaistomi. Kelias eina per Austrijos aukščiausią kalną ir siūlo stulbinančius vaizdus. Čia yra specialios aikštelės sustojimui, informaciniai centrai, ir net galima priartėti prie Kaiser-Franz-Josefs-Höhe – vietos, iš kurios matosi Pasterze ledynas. Tai vienas tų maršrutų, kuriuos verta važiuoti net jei jis nėra trumpiausias kelias iš taško A į tašką B.
Prancūzų pusėje – Col de l’Iseran ir Col du Galibier. Abu šie kalnų perėjai yra aukščiau nei 2500 metrų ir abu žinomi dėl „Tour de France” dviračių lenktynių. Automobiliu čia važiuoti – tai visai kitas jausmas nei stebėti dviratininkus per televizorių. Keliai siauri, posūkiai aštrus, bet vaizdai – neapsakomi.
Praktiniai dalykai: vinjetės, mokesčiai ir dokumentai
Prieš važiuojant per Alpes, reikia susitvarkyti su biurokratija. Ir čia dažnai žmonės padaro klaidų, nes kiekviena šalis turi savo taisykles.
Austrija reikalauja vinjetės visoms greitkeliams. Galima pirkti 10 dienų, 2 mėnesių arba metinę. 10 dienų kainuoja apie 9,90 euro. Vinjetė dabar yra skaitmeninė – registruojate automobilio numerį internetu arba perkate lipdukus degalinėse. Jei važiuojate be vinjetės ir jus sustabdo – bauda gali siekti iki 120 eurų vietoje arba dar daugiau, jei byla perduodama teismui.
Šveicarija – čia vinjetė kainuoja 40 frankų (apie 42 eurus) ir galioja visus metus. Nėra trumpesnio laikotarpio varianto. Galima pirkti pasienyje, degalinėse arba internetu. Svarbu: Šveicarija nėra ES narė, todėl čia gali reikėti papildomų dokumentų, jei važiuojate ne savo automobiliu.
Prancūzija – greitkeliai čia mokami pagal nuvažiuotą atstumą, vinjetės sistemos nėra. Turėkite grynųjų arba kortelę, nes mokesčių punktai yra dažni. Vidutiniškai už 100 km mokėsite apie 8-12 eurų.
Italija – panaši sistema kaip Prancūzijoje. Autostrada mokama, ir čia kainos gali būti gana solidžios. Pavyzdžiui, kelionė iš Milano į Romą greitkeliu kainuos apie 25-30 eurų.
Dėl dokumentų – visiems ES piliečiams pakanka vairuotojo pažymėjimo ir paso arba asmens tapatybės kortelės. Tačiau jei važiuojate išsinuomotu automobiliu, turėkite nuomos sutartį ir, jei reikia, leidimą išvežti automobilį į kitas šalis – kai kurios nuomos bendrovės to reikalauja.
Kalnų vairavimas: ką reikia žinoti, kad nesigailėtumėte
Kalnuose vairavimas – tai ne tas pats kas važiuoti magistrale. Čia yra keletas taisyklių ir gudrybių, kurias verta žinoti.
Pirma ir svarbiausia – stabdžiai. Ilgi nusileijimai kalnais yra tikras stabdžių egzaminas. Jei nuolat spausite stabdžius, jie perkaista ir gali visiškai nebeveikti – tai vadinama „stabdžių išblukimu”. Teisingas būdas: naudokite variklio stabdymą. Mechaninėje pavarų dėžėje – įjunkite žemesnę pavarą. Automatinėje – naudokite L arba 2/3 režimą, arba šiuolaikiniuose automobiliuose – laikykite rankinį stabdį šiek tiek paspaudę (tik ne per stipriai). Taisyklė paprasta: jei kylant į kalną naudotumėte trečią pavarą, tai leidžiantis taip pat naudokite trečią.
Antra – susitikimas siaurame kelyje. Alpių kalnų keliukai dažnai tokie siauri, kad du automobiliai vos praeina. Čia galioja taisyklė: tas, kuris leidžiasi žemyn, turi duoti kelią tam, kuris kyla aukštyn. Kodėl? Nes kylančiam sunkiau vėl paleisti automobilį nuo vietos šlaite. Jei esate tas, kuris leidžiasi – ieškokite vietos, kur galite prisispausti prie šono arba įvažiuoti į kišenę.
Trečia – greitis ir posūkiai. Serpantinai atrodo įdomiai nuotraukose, bet realybėje reikia rimtai sumažinti greitį. Daugelis posūkių yra žymiai aštresni nei atrodo iš tolo. Rekomenduoju: jei nematote, kur baigiasi posūkis – sulėtinkite tiek, kad galėtumėte sustoti per pusę matomos distancijos.
Ketvirta – žiemos padangos ir grandinės. Net vasarą aukštose perėjose gali būti šalta ir drėgna. Kai kuriose šalyse (ypač Austrijoje ir Šveicarijoje) žiemos metu grandinės yra privalomos tam tikruose keliuose. Jei važiuojate ne vasaros sezonu – pasitikrinkite, ar jūsų maršrutas yra atviras ir ar reikia papildomos įrangos.
Kur nakvoti ir kur valgyti – be turistinių spąstų
Alpėse yra daugybė galimybių nakvynei – nuo prabangių viešbučių iki paprastų kalnų prieglaudų. Mano asmeninis patarimas: nebandykite kiekvieną vakarą nakvoti kitame mieste. Alpėse atstumai apgaulingi – tai, kas žemėlapyje atrodo kaip 50 km, gali užtrukti pusantros valandos dėl kalnų kelių.
Geriausia strategija – rinktis bazinę vietą ir iš jos daryti dienos išvykas. Pavyzdžiui, Innsbrukas Austrijoje yra puiki bazė – iš čia per valandą galite pasiekti Brennerio perėją, Grossglocknerio kelią, Italijos Pietų Tirolį. Miestas pats savaime įdomus, yra gerų restoranų, parkavimas (nors brangus) yra.
Šveicarijai rekomenduočiau Interlakeną arba Grindevaldą. Interlakenas yra tarp dviejų ežerų ir tarp kalnų – vieta tiesiog nuostabi. Tačiau čia labai daug turistų, ypač vasarą. Grindevaldas – mažesnis, ramesnis, ir nuo čia matosi Eigerio šiaurinis skardis.
Dėl maisto – kalnų regionuose yra savų tradicijų. Austrijoje privalote išbandyti Käsespätzle – tai kažkas tarp makaronų ir sūrio gratieno, paprastai patiekiama su kepintais svogūnais. Šveicarijoje – fondiu (bet ne turistinėse vietose, kur jis kainuoja 40 frankų ir yra vidutiniškas) arba raclette. Italijos Pietų Tirolis yra ypatingas – čia susijungia itališka ir austriška virtuvė, tad galite valgyti ir speck (rūkytą kumpį) su itališka pasta.
Praktinis patarimas: venkite restoranų pačiose turistinėse vietose – kainų ir kokybės santykis paprastai blogas. Važiuokite 5-10 minučių nuo pagrindinių traukos vietų ir ieškokite vietinių. Jei prie restorano meniu yra tik viena kalba ir nuotraukos – geriau eikite toliau.
Geriausi sustojimo taškai, kuriuos praleisti būtų nuodėmė
Kelionė per Alpes – tai ne tik vairavimas. Tai ir sustojimas ten, kur verta sustoti. Čia keletas vietų, kurias tikrai rekomenduočiau:
Hallstatt, Austrija – mažas kaimelis prie ežero, kurį daugelis laiko vienu gražiausių Europoje. Problema – jis labai populiarus, ypač tarp azijietiškų turistų grupių. Rekomenduoju atvykti anksti ryte (prieš 9 val.) arba vakare. Parkavimas kaimelyje ribotas, geriau palikite automobilį aikštelėje ir eikite pėsčiomis arba plaukite keltu.
Lago di Braies (Pragser Wildsee), Italija – ežeras Pietų Tirolo Dolomituose. Vanduo tokios turkio spalvos, kad atrodo nerealu. Čia taip pat labai daug turistų, tad atvykite anksti. Nuo 2023 metų vasarą privatiems automobiliams įvažiavimas ribotas – reikia rezervuoti vietą iš anksto arba atvykti iki 9 val.
Grindelwald ir Jungfraujoch, Šveicarija – Jungfraujoch yra „Europos viršūnė” – traukiniu galima užkopti į 3454 metrų aukštį. Bilietas brangus (apie 200 frankų), bet vaizdas – neapsakomas. Automobilį palikite Grindevalde ir toliau kelkitės traukiniu.
Stelvio perėja, Italija – 2758 metrų aukštyje, su 48 serpantinais viename šlaite. Tai viena iš aukščiausių asfaltuotų perėjų Alpėse ir tiesiog legenda tarp automobilių entuziastų. „Top Gear” laidoje ji buvo pavadinta geriausiu keliu pasaulyje. Jei esate vairavimo mėgėjas – čia privalote būti.
Annecy, Prancūzija – miestas prie ežero Prancūzijos Alpėse. Dažnai vadinamas „Alpių Venecija” dėl kanalų. Čia galima puikiai praleisti dieną ar dvi, pasivaikščioti senamiestį, išbandyti vietinę virtuvę.
Sezoniškumas: kada važiuoti ir ko tikėtis
Alpėse sezonas labai svarbus. Skirtingais metų laikais čia – visiškai skirtinga patirtis.
Vasara (birželis-rugpjūtis) – pats populiariausias laikas. Visos perėjos atviros, orai paprastai geri, gamta žalia. Minusas – daug turistų, ypač liepos viduryje ir rugpjūčio pradžioje. Populiariose vietose gali būti sunku rasti parkavimo ar nakvynės be išankstinės rezervacijos.
Rugsėjis-spalis – mano asmeninis favoritas. Turistų mažiau, spalvos nuostabios (ruduo kalnuose – tai kažkas ypatingo), orai vis dar gana geri. Tačiau aukštesnės perėjos jau gali būti uždarytos spalio pabaigoje. Rekomenduoju tikrinti perėjų būklę prieš kiekvieną dieną – Austrijoje tai galima daryti per ASFINAG svetainę, Šveicarijoje – per TCS portalą.
Žiema (gruodis-kovas) – tai slidinėjimo sezonas. Jei norite slidinėti – puiku. Jei norite važiuoti automobiliu per kalnus – reikia rimtai pasiruošti. Daugelis perėjų uždarytos, reikalingos žiemos padangos arba grandinės. Tačiau žiemos Alpės turi savo magiją – sniego padengti kaimeliai, rūkas slėniuose, tuščios vieškeliai.
Pavasaris (balandis-gegužė) – perėjos pradeda atidarinėtis, bet ne visos. Oras nestabilus, gali snigti net gegužę aukštumose. Turistų mažai, kainos žemesnės. Jei mėgstate ramybę ir neprieštaraujate neapibrėžtumui – pavasaris gali būti puikus pasirinkimas.
Kai Alpės tampa gyvenimo dalimi, o ne tik nuotrauka telefone
Yra kažkas, kas nutinka žmogui, kai jis pirmą kartą tikrai patiria Alpes – ne pro lėktuvo langą, ne iš traukinio, o per automobilio priekinį stiklą, kai pats valdo ir pats renkasi tempą. Tai ne tik kelionė – tai savotiškas santykis su erdve ir laiku. Kalnai čia ne dekoracija, o tikras veikėjas.
Svarbiausia, ką galiu patarti – neperplanuokite. Žmonės dažnai bando per savaitę aplankyti penkias šalis ir dvidešimt vietų. Rezultatas – nuolatinis skubėjimas, nuovargis ir jausmas, kad nieko tikrai nepamatei. Geriau – trys šalys, dešimt vietų, bet kiekvienoje – bent pora valandų tikro buvimo, o ne tik nuotraukos.
Pasiimkite fizinį žemėlapį, ne tik telefoną. Kalnuose ryšys dažnai dingsta, o GPS kartais siūlo maršrutus, kuriais normalus automobilis negali važiuoti. Fizinis žemėlapis – tai ir apsauga, ir malonumas: galite planuoti vakare prie stiklo vyno, žiūrėdami, kur rytoj pasuksite.
Ir paskutinis dalykas – neišsigąskite, jei kažkas nepavyks pagal planą. Perėja bus uždaryta. Oras pasikeis. Rasite vietą, apie kurią nežinojote, ir norėsite ten pasilikti ilgiau. Tai ir yra kelionė automobiliu per Alpes – ne maršrutas žemėlapyje, o tai, kas nutinka tarp taškų.
