Kaip lietuviai atrodo kelyje – ne tik namuose
Jei kada nors teko vairuoti Vokietijoje, Lenkijoje ar Skandinavijoje, tikriausiai pastebėjote, kad kiekviena šalis turi savitą vairavimo kultūrą. Vokiečiai – pedantiški ir greiti autobahne, lenkai – drąsūs ir kartais pernelyg kūrybingi lenkdami, skandinavai – ramūs, kantrūs, beveik meditaciniai. O lietuviai? Mes turime savo charakterį, ir jis labai aiškiai matosi tiek namuose, tiek užsienyje.
Lietuvos vairuotojai tarptautinėje erdvėje – tema, apie kurią kalbama ir vietiniuose forumuose, ir užsienio kelių saugos tyrimuose. Kartais komplimentai, kartais kritika, bet visada – įdomu. Šiame straipsnyje pabandysime pažvelgti į tai, kaip mes atrodome kitiems, ką darome gerai, kur dar yra erdvės augti, ir kaip elgtis kelyje, kai esi svečioje šalyje.
Statistika, kuri verčia susimąstyti
Pradėkime nuo skaičių, nes jie – objektyviausia veidrodis. Europos kelių saugos observatorija (ERSO) reguliariai skelbia duomenis apie eismo įvykius visose ES šalyse. Ir čia Lietuva, deja, ne visada atrodo geriausiai.
Pagal žuvusiųjų keliuose skaičių milijonui gyventojų, Lietuva dar visai neseniai buvo tarp blogiausių Europos Sąjungoje. 2022–2023 metų duomenimis situacija gerėja, tačiau vis dar esame toliau nuo Skandinavijos standartų, nei norėtume. Lyginant su Norvegija ar Švedija, kur žūčių rodikliai yra vieni mažiausių pasaulyje, skirtumas yra ryškus.
Tačiau yra ir gerų naujienų. Per pastarąjį dešimtmetį Lietuvoje žuvusiųjų keliuose skaičius sumažėjo beveik perpus. Tai – rimtas pokytis, kurį lėmė ir griežtesnė kontrolė, ir gerėjančios kelio infrastruktūros, ir – tikėkimės – besikeičianti vairavimo kultūra.
Kas dar svarbu: lietuviai yra vieni aktyviausių kelionių automobiliu mėgėjų Europoje. Didelė dalis šeimų kasmet važiuoja į Lenkiją, Vokietiją, Austriją, Italiją. Tai reiškia, kad mūsų vairuotojai nuolat susiduria su kitomis taisyklėmis, kitais kelio ženklais ir kitomis tradicijomis.
Ką lietuviai daro gerai – ir tai nėra komplimentas sau
Prieš kritikuojant, reikia pripažinti stipriąsias puses. Ir jų tikrai yra.
Pirma – lietuviai gana gerai moka vairuoti techniškai. Vairavimo mokyklos Lietuvoje yra gana rimtos, egzaminai – ne iš lengvųjų. Palyginkite su kai kuriomis Rytų Europos šalimis, kur teorinis egzaminas – formalumas, o praktinis – pusvalandžio pasivažinėjimas. Pas mus reikalavimai yra aukštesni, ir tai jaučiasi.
Antra – lietuviai greitai prisitaiko prie kitų šalių taisyklių, kai tai susiję su konkrečiomis, aiškiomis normomis. Greičio apribojimai, pirmumo ženklai, žiedinės sankryžos – su tuo problemų paprastai nekyla. Lankydamiesi Vokietijoje, dauguma lietuvių supranta, kad autobahne be greičio apribojimo – tai ne kvietimas skrieti 200 km/h mažuoju BMW, o atsakomybė.
Trečia – lietuviai yra gana patyrę ilgų kelionių vairuotojai. Važiuoti 1000–1500 km per dieną daugeliui nėra egzotika. Tai formuoja tam tikrą ištvermę ir gebėjimą planuoti kelionę.
Kur slypi problemos – atvirai ir be pagražinimų
Bet dabar – sunkioji dalis. Ir čia reikia kalbėti atvirai, nes tai svarbu ne tik reputacijos, bet ir saugos požiūriu.
Greitis. Tai mūsų Achilo kulnas. Lietuviai linkę važiuoti greičiau nei leidžia ženklai, ir tai – ne stereotipas, o statistika. Greičio viršijimas yra viena dažniausių pažeidimų kategorijų, registruojamų tiek Lietuvoje, tiek kai kuriose kaimyninėse šalyse, kur fiksuojami užsienio numeriai.
Saugus atstumas. Tai tema, apie kurią galima kalbėti ilgai. Važiuoti per arti priekio automobilio – tarsi lietuviška tradicija. Lenkijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje policija už tai baudžia rimtai. Ir teisingai.
Lenkimas. Čia situacija dviprasmiška. Viena vertus, lietuviai moka lenkti – techniškai. Kita vertus, kartais lenkiama ten, kur neturėtų. Dviguba ištisinė linija kai kuriems vairuotojams atrodo kaip rekomendacija, o ne draudimas.
Telefonas rankoje. Šita problema nėra tik lietuviška – ji universali. Bet Lietuvoje kontrolė vis dar nėra tokia griežta kaip Vakarų Europoje, todėl įprotis lieka. O kai su tuo įpročiu atvažiuoji į Nyderlandus ar Šveicariją – gauni baudą, kuri gali sugadinti visą atostogas.
Taisyklių skirtumai – ką būtina žinoti prieš važiuojant
Viena iš dažniausių problemų, su kuriomis susiduria lietuviai užsienyje – nežinojimas, kad taisyklės skiriasi. Ir ne tik greičio apribojimai.
Štai keletas konkrečių pavyzdžių, kurie gali nustebinti:
- Vokietija: Autobahne be greičio apribojimo – tai tiesa, bet tik tam tikruose ruožuose. Didelė dalis autobahno jau turi apribojimus. Be to, kairioji juosta – tik lenkimui. Važiuoti kairėje juostoje be lenkimo – rimtas pažeidimas.
- Prancūzija: Žiedinėse sankryžose pirmenybė – tiems, kurie jau važiuoja žiedine sankryža. Tai priešinga kai kurių šalių taisyklei, kur pirmenybė – įvažiuojantiems. Painiava čia – dažna.
- Italija: Miestuose dažnai yra ZTL zonos (Zona a Traffico Limitato) – riboto eismo zonos. Įvažiavus be leidimo, bauda ateina paštu po kelių savaičių. Ir ji tikra.
- Austrija, Šveicarija: Vinjetas sistema. Be vinjetės ant priekinio stiklo – bauda. Lietuviai kartais pamiršta, kad Šveicarija nėra ES, tad Austrijos vinjeta ten negalioja ir atvirkščiai.
- Skandinavija: Žibintai dieną – privalomi visur ir visada. Tai Lietuvoje jau įprasta, bet, pavyzdžiui, Norvegijoje kontrolė yra labai griežta, ir net menkiausias pažeidimas gali kainuoti nemažai.
- Lenkija: Nuo 2021 metų Lenkijoje galioja vienas griežčiausių greičio viršijimo baudų sistemų Europoje. Už 50 km/h viršijimą galima netekti teisių iš karto.
Praktinis patarimas: prieš kiekvieną kelionę į naują šalį – bent 20 minučių praleidžiant skaitant apie tos šalies eismo taisyklių ypatumus. Tai ne biurokratija – tai pinigų ir nervų taupymas.
Lietuviški numeriai užsienyje – ar tikrai mus stebi?
Klausimas, kurį daugelis vairuotojų užduoda sau: ar užsienio policija tikrai baudžia už lietuviškus numerius? Atsakymas – taip, ir vis dažniau.
ES direktyva dėl tarpvalstybinio keitimosi informacija apie kelių eismo saugos taisyklių pažeidimus (CBE direktyva) leidžia šalims narėms keistis duomenimis apie pažeidėjus. Tai reiškia, kad jei viršijote greitį Vokietijoje ir fotoaparatas užfiksavo jūsų numerį – bauda gali ateiti į Lietuvą. Ir ji bus išieškota.
Praktika rodo, kad Vokietija, Prancūzija, Austrija, Belgija, Nyderlandai – aktyviai naudoja šią sistemą. Lenkija taip pat. Skandinavijos šalys – irgi, nors jos nėra ES narės, bet turi atskirus susitarimus.
Taigi mintis „čia ne Lietuva, čia manęs niekas nepažįsta” – pasenusi ir pavojinga. Šiuolaikinė Europoje kelių kontrolės sistema yra labai gerai sujungta.
Dar vienas dalykas: kai kuriose šalyse, pavyzdžiui, Prancūzijoje, policija gali sustabdyti ir reikalauti sumokėti baudą vietoje grynaisiais arba kortele. Jei negalite sumokėti – automobilis gali būti sulaikytas. Tai – ne grasinimas, tai – realybė, kurią patyrė ne vienas lietuvis.
Lietuvių vairavimo kultūra – ar ji keičiasi?
Čia norisi kalbėti su viltimi, bet ir realistiškai. Vairavimo kultūra Lietuvoje keičiasi – tai faktas. Bet lėtai.
Jaunoji karta vairuotojų – tie, kurie teises gavo po 2010-ųjų – statistiškai yra saugesni nei vyresni. Tai susiję su griežtesniais reikalavimais vairavimo mokyklose, su didesniu informuotumu, su tuo, kad socialinės normos keičiasi.
Tačiau yra ir kita pusė. Automobilių galia auga. Infrastruktūra gerėja – keliai tampa platesni, lygesni, ir tai paradoksaliai skatina važiuoti greičiau. Ir dar vienas faktorius: Lietuva yra maža šalis, kur visi kažkaip pažįsta visus, ir tai kartais sukuria jausmą, kad taisyklės – tai kažkas, ką galima apeiti.
Vairavimo kultūra – tai ne tik taisyklių žinojimas. Tai požiūris į kitus kelio dalyvius. Ir čia mes dar turime ką tobulinti. Praleidimas pėsčiųjų perėjose gerėja, bet vis dar nėra tokio lygio kaip Skandinavijoje. Pagarba dviratininkams – auga, bet lėtai. Gebėjimas leisti kitiems įsijungti į eismą – tai vis dar dažnai priklauso nuo nuotaikos.
Kai kelias tampa tavo vizitine kortele
Yra toks posakis: kaip vairuoji – toks esi. Galbūt tai per daug supaprastinta, bet kažkas tiesos tame yra. Kelyje žmogus atsiskleidžia – jo kantrybė, pagarba kitiems, gebėjimas laikytis taisyklių net tada, kai niekas nemato.
Lietuviai užsienyje – tai ne tik privatūs asmenys. Tai tam tikra prasme ir šalies ambasadoriai. Kai lietuviškas numeris lekia per Vokietijos miestelį 70 km/h zonoje darydamas 100 – tai palieka įspūdį. Ir ne gerą.
Bet kai lietuvis sustoja praleidžia pėsčiąjį ten, kur nereikia, kai leidžia įsijungti į eismą, kai laiko saugų atstumą – tai irgi pastebima. Ir tai keičia tai, kaip mus suvokia.
Praktinės rekomendacijos kelionei į užsienį:
- Prieš kelionę – patikrinkite tos šalies greičio apribojimus, ypač miestuose ir greitkeliuose. Jie gali skirtis nuo Lietuvos.
- Sužinokite, ar reikalinga vinjeta, ir nusipirkite ją iš anksto – internetu dažnai pigiau.
- Turėkite automobilyje saugos liemenę, trikampį, vaistinėlę – kai kuriose šalyse tai privaloma ir tikrinama.
- Jei važiuojate su priekaba ar karavanu – patikrinkite greičio apribojimus tokiems transporto priemonėms. Jie dažnai skiriasi nuo įprastų.
- Telefonas – į kišenę. Visur. Visada. Ypač Vakarų Europoje, kur baudos už telefoną rankoje siekia 100–400 eurų.
- Alkoholis – nulis. Kai kuriose šalyse, pavyzdžiui, Čekijoje, leistina riba yra 0,0 promilių. Tai rimta.
Galiausiai – verta prisiminti, kad kelias yra bendra erdvė. Ir tai, kaip mes joje elgiamės, atspindi ne tik mūsų vairavimo įgūdžius, bet ir tai, kokie esame žmonės. Lietuviai turi visas galimybes būti gerais vairuotojais tarptautinėje arenoje – ir statistika rodo, kad mes judame teisinga kryptimi. Tiesiog kartais reikia šiek tiek daugiau kantrybės, šiek tiek mažiau skubos ir truputį daugiau pagarbos tiems, su kuriais dalijamės keliu – nesvarbu, ar tai Vilniaus gatvė, ar Paryžiaus bulvaras.
