Kai kalnas tampa trasa
Yra kažkas beprotiškai patrauklaus tame, kai žmogus sėda į automobilį ar motociklą ir tiesiog važiuoja į viršų. Ne aplink ratą, ne per tiesią trasą – o tiesiai į dangų, vingiuotu keliu, kur viena pusė yra uola, o kita – bedugnė. Kalno lenktynės – tai vienas seniausių ir labiausiai adrenalino kupinų automobilių sporto formatų, kuris išgyveno daugiau nei šimtą metų ir vis dar traukia tiek pilotus, tiek žiūrovus lyg magnetas.
Skirtingai nuo trasos lenktynių, čia nėra saugių išvažiavimų į gravelį. Nėra antrų šansų. Kiekvienas posūkis yra galutinis – arba jį įveiki, arba ne. Ir būtent dėl to šios lenktynės turi tokią kultinę reputaciją tarp tikrų automobilių sporto gerbėjų.
Pikes Peak – kalnas, kuris valgo automobilius
Jei kalbame apie kalno lenktynes, pirmiausia visi galvoja apie vieną vardą: Pikes Peak International Hill Climb. Kolorado valstijoje, JAV, šis renginys vyksta nuo 1916 metų – tai reiškia, kad jis yra vienas seniausių automobilių sporto renginių pasaulyje, jaunesnis tik už Le Mans ir Indianapolis 500.
Trasa prasideda 2862 metrų aukštyje ir baigiasi viršūnėje – 4301 metras virš jūros lygio. 19,99 kilometrų, 156 posūkiai. Ir tai dar ne viskas – aukštyje oras yra retesnis, variklis gauna mažiau deguonies, stabdžiai veikia kitaip, o pilotas pats pradeda jausti aukštuminę ligą. Tai nėra tiesiog greičio lenktynės. Tai kova su fizika, su gamta ir su savimi.
Sebastienas Loebas 2013 metais čia nustatė rekordą – 8 minutės ir 13,878 sekundės specialiai paruoštu Peugeot 208 T16. Šis automobilis turėjo beveik 900 AG ir buvo sukurtas vienam tikslui: nugalėti šį kalną. Vėliau Volkswagen su savo I.D. R elektriniu bolidu 2018 metais šį rekordą sugriovė – 7 minutės ir 57,148 sekundės. Tai buvo pirmas kartas istorijoje, kai barjeras buvo pralaužtas žemiau 8 minučių ribos.
Praktinis patarimas žiūrovams: jei kada nors planuojate vykti į Pikes Peak kaip žiūrovas, apsirenkite sluoksniais. Net vasarą viršūnėje temperatūra gali kristi iki 0°C, o apačioje tuo pat metu gali būti +25°C. Ir nepamirškit vandens – aukštis veikia organizmą greičiau nei tikitės.
Goodwood Festival of Speed – kai istorija važiuoja pati
Britanija turi savo atsaką į Pikes Peak, ir jis yra visiškai kitoks. Goodwood Festival of Speed – tai ne tik lenktynės, tai pilnas automobilių sporto festivalis, kuris vyksta Goodwood dvaro žemėse Vakarų Susekse nuo 1993 metų. Lordas Marčas (Charles Gordon-Lennox) tiesiog nusprendė, kad jo privačiame dvare reikia surengti kažką ypatingo, ir taip gimė vienas populiariausių automobilių renginių Europoje.
Trasa čia yra tik 1,86 kilometro ilgio – palyginti su Pikes Peak tai beveik juokas. Bet tai, kas važiuoja šia trasa, yra tiesiog neįtikėtina. Čia galima pamatyti Formula 1 automobilius iš septintojo dešimtmečio, Le Mans nugalėtojus, pirmuosius elektrinius hypercar’us ir klasikinius motociklus – visa tai viename savaitgalyje. Pilotai dažnai yra patys legendiniai vairuotojai: Stirlingas Mossas čia važiavo iki pat savo senatvės, Sebastienas Vettelis, Lewisas Hamiltonas – visi jie buvo čia.
Goodwood nėra apie rekordus. Čia svarbiau atmosfera, istorija ir tas jausmas, kai stovi prie tvoros ir pro tave prazvimbia 1962 metų Ferrari GTO, kurio vertė šiandien viršija 50 milijonų eurų. Tai yra automobilių kultūros šventė, o ne grynai sportinis renginys.
Trento-Bondone ir Europos kalnų čempionatas
Europoje kalno lenktynių kultūra yra giliai įsišaknijusi, ir čia reikia kalbėti apie Europos kalnų čempionatą (European Hill Climb Championship), kurį organizuoja FIA. Šis čempionatas apima daugybę etapų įvairiose šalyse – Italijoje, Ispanijoje, Prancūzijoje, Čekijoje, Slovakijoje ir kitur.
Viena ikonišiausių trasų šiame čempionate yra Trento-Bondone Italijoje. Ši trasa turi ilgą istoriją – ji buvo naudojama dar nuo 1925 metų, nors oficialus čempionatas prasidėjo vėliau. 17,3 kilometro, daugiau nei 1500 metrų aukščio skirtumas. Italų kalnų lenktynių kultūra yra kažkas ypatingo – vietiniai gyventojai susirenka prie trasų kaip per šventę, groja muzika, kepamas maistas, o tarp to visa tai praskrieja modifikuoti automobiliai su šimtais arklio galių.
Verta paminėti ir Šveicariją, kuri ilgą laiką buvo uždariusi kalno lenktynes po 1955 metų Le Mans tragedijos. Tik 2022 metais šalyje vėl buvo leista rengti kalnų lenktynes – tai buvo istorinis momentas Europos automobilių sportui.
Jei domitės dalyvavimu tokiose lenktynėse kaip hobis, žinokite: daugelis Europos kalnų lenktynių turi klases pradedantiesiems su serijiniu automobiliu. Jums nereikia specialaus bolido – galite startuoti su savo kasdienio naudojimo automobiliu atitinkamoje klasėje. Žinoma, privaloma apsaugos įranga: šalmas, ugniasaugus kombinezonas ir automobilio techninis patikrinimas.
Shelsley Walsh – seniausia trasa, kuri vis dar veikia
Jei norime kalbėti apie tikrą istoriją, reikia sustoti prie Shelsley Walsh Vusteršyre, Anglijoje. Ši trasa pirmą kartą buvo naudojama 1905 metais ir nuo tada nenutrūkstamai veikia – tai daro ją seniausia automobilių sporto trasa pasaulyje, kuri vis dar naudojama originalioje vietoje.
Trasa yra tik 914 metrų ilgio – tai mažiau nei kilometras. Bet per tą kilometrą reikia įveikti daugybę techninių posūkių ir gana statų šlaitą. Rekordas čia yra apie 22-23 sekundžių riboje, priklausomai nuo kategorijos. Tai skamba paprastai, bet pabandykite per 22 sekundes išspausti viską iš automobilio ir neišlėkti nuo kelio.
Shelsley Walsh yra ypatingas dėl savo intymios atmosferos. Čia nėra didžiulių tribūnų ar komercinių stendų. Žiūrovai stovi tiesiog prie kelio, kartais vos kelių metrų atstumu nuo važiuojančių automobilių. Tai primena, kaip automobilių sportas atrodė prieš šimtą metų – prieš visus saugumo barjerus ir komercinę machiną.
Azija ir kalnų lenktynių augimas
Kalnų lenktynės nėra tik europietiška ar amerikietiška tradicija. Azijoje šis sportas taip pat turi savo vietą, nors čia viskas atrodo šiek tiek kitaip.
Japonijoje kalnų lenktynės yra glaudžiai susijusios su touge kultūra – tai neoficialios naktinės lenktynės kalnų keliuose, kurios tapo populiarios devintajame dešimtmetyje ir buvo įkvėpimas manga serijai „Initial D”. Žinoma, oficialios lenktynės yra visai kas kita, bet ta kultūra davė impulsą augančiam susidomėjimui kalnų trasomis.
Kinijoje pastaraisiais metais sparčiai auga automobilių sporto infrastruktūra, ir kalnų lenktynės nėra išimtis. Yunano provincija su savo dramatiškais kalnų peizažais tapo populiari vieta tokiems renginiams. Kinų vairuotojai vis aktyviau dalyvauja tarptautiniuose čempionatuose.
Indijoje situacija sudėtingesnė dėl infrastruktūros ir reguliavimo, bet ir čia yra entuziastų grupės, kurios organizuoja kalnų lenktynes, ypač Himalajų papėdėje esančiuose regionuose.
Technika, kuri leidžia laimėti kalne
Kalnų lenktynėse naudojama technika labai skiriasi nuo trasos lenktynių, ir tai yra vienas įdomiausių šio sporto aspektų. Čia nėra ilgų tiesių, kur svarbus maksimalus greitis – svarbu akseleracija, stabdymo tikslumas ir mechaninis sukibimas su asfaltu.
Aukščiausiose kategorijose naudojami vadinamieji hillclimb specials – automobiliai, sukurti išimtinai šiam tikslui. Jie dažnai atrodo kaip kažkas iš mokslinės fantastikos: itin žemas kėbulas, milžiniški sparnai, keturi varantieji ratai ir varikliai, kurių galia siekia 600-900 AG. Svoris – dažnai mažiau nei 600 kilogramų. Tai reiškia, kad galios ir svorio santykis yra tiesiog absurdiškas.
Padangos kalnų lenktynėse yra atskira tema. Kadangi trasa yra vienkryptė ir automobilis važiuoja tik vieną kartą (arba kelis kartus per dieną), padangos gali būti šildomos iki optimalios temperatūros prieš startą. Tai leidžia naudoti minkštesnius mišinius, kurie duoda geresnį sukibimą, bet greičiau dyla – kas trasos lenktynėse būtų problema, čia visiškai nesvarbu.
Stabdžiai kalnų lenktynėse taip pat veikia kitaip. Važiuojant į viršų, stabdymo momentai yra trumpi ir intensyvūs – reikia sulėtėti prieš posūkį ir iš karto vėl akseleruoti. Todėl stabdžių perkaitimas yra mažesnė problema nei trasos lenktynėse, bet stabdžių tikslumas ir jautrumas yra kritiškai svarbus.
Jei kada nors ruošiatės dalyvauti kalnų lenktynėse su savo automobiliu, pirmiausia pasirūpinkite stabdžiais: pakeiskite stabdžių skystį į aukštatemperatūrį, patikrinkite diskus ir kaladėles. Antra – padangos. Net jei negalite leisti pinigų specialioms lenktynių padangoms, bent jau įsitikinkite, kad jūsų padangos yra geros būklės ir tinkamo tipo. Ir trečia – susipažinkite su trasa. Daugelyje renginių leidžiama važiuoti trasa prieš lenktynes – pasinaudokite šia galimybe.
Kai kalnas tampa legenda – ir kodėl tai nesibaigia
Kalnų lenktynės išgyveno karus, ekonomines krizes, saugumo skandalus ir vis augančią konkurenciją iš kitų sporto šakų. Ir vis tiek jos čia. Vis tiek kiekvieną vasarą kažkur Europoje ar Amerikoje koks nors pilotas sėda į savo automobilį ir spaudžia dujų pedalą į grindis, žiūrėdamas į vingiuotą kelią, einantį į viršų.
Kodėl? Nes tai yra vienas gryniausiųjų automobilių sporto formatų. Nėra taktikos, nėra pit stop’ų, nėra kovos su kitais pilotais tiesiogiai. Tik tu, automobilis ir kalnas. Laikmatis prasideda, laikmatis baigiasi. Viskas.
Šis sportas taip pat yra prieinamesnis nei daugelis galvoja. Jei gyvenate Europoje, tikėtina, kad per 200-300 kilometrų nuo jūsų namų vyksta koks nors kalnų lenktynių renginys. Daugelis jų priima dalyvius su serijiniu automobiliu, o dalyvavimo mokesčiai yra žymiai mažesni nei trasos dienų. Žiūrovams daugelis renginių yra nemokami arba labai pigūs – nes organizatoriai nori, kad žmonės ateitų, matytų ir užsikrėstų šiuo sportu.
Legendinės kalnų lenktynės nėra tik praeities reliktas. Jos yra gyvas, kvėpuojantis sporto fenomenas, kuris kiekvienais metais pritraukia naujų pilotų ir naujų žiūrovų. Ir kol yra kalnai, kol yra keliai, kol yra žmonės, kurie nori žinoti, kiek greitai galima nuvažiuoti nuo apačios iki viršaus – tol šios lenktynės gyvuos. Garantuotai.
