Kai kelias tampa tikslu, o ne tik priemone
Yra kažkas neapsakomo tame, kai rytą užvedi variklį, atidari langą ir pajunti druskingą jūros orą. Viduržemio jūros pakrantė – tai ne tik geografinė vieta, tai visas pasaulis, kurį galima patirti tik tada, kai esi laisvas, turi savo automobilį ir neskubi niekur. Lėktuvai, traukiniai, kruiziniai laivai – visa tai gerai, bet jie atima iš tavęs pagrindinį dalyką: galimybę sustoti ten, kur nori, tiek, kiek nori.
Šis straipsnis – ne turistinis vadovas su sąrašu „10 vietų, kurias būtina pamatyti”. Tai praktinis žvilgsnis į tai, kaip planuoti, kaip važiuoti ir kaip išlyginti visus tuos neišvengiamus raukšles, kurios atsiranda, kai realybė susiduria su planais. Nes Viduržemio pakrantė yra nuostabi, bet ji turi savo charakterį – ir tas charakteris ne visada sutampa su tuo, ką matei „Instagram” nuotraukose.
Maršrutas: nuo Ispanijos iki Graikijos arba atvirkščiai
Pirmiausia reikia apsispręsti dėl krypties. Klasikinis Viduržemio pakrantės maršrutas automobiliu dažniausiai apima Ispaniją, Prancūziją, Italiją ir galbūt Balkanus iki Graikijos. Tai apie 4000–5000 kilometrų, priklausomai nuo to, kiek vingiuosi pakrantės keliais vietoj greitkelių.
Krypties pasirinkimas – vakaras į rytus arba rytai į vakarus – iš tikrųjų turi reikšmės. Jei pradedi Ispanijoje ir važiuoji į rytus, saulė rytais bus prieš tave, o vakare – už nugaros. Tai skamba trivialiai, bet po kelių dienų važiavimo su saule tiesiai į akis pradedi tai vertinti kitaip. Be to, psichologiškai lengviau važiuoti „link namų” (jei esi iš Rytų Europos), nes kiekviena diena artina tave prie pažįstamų vietų.
Rekomenduojamas minimalus laikas tokiai kelionei – trys savaitės. Su dviem savaitėmis galima, bet tada tai jau tampa lenktynėmis, o ne kelione. Idealus variantas – mėnuo. Tokiu atveju gali sau leisti praleisti dvi naktis toje pačioje vietoje, jei ji tau patinka, arba tiesiog nieko neveikti paplūdimyje vieną dieną be jokio kaltės jausmo.
Praktinis patarimas: Neplanuok kiekvienos nakties iš anksto. Užsirezervuok pirmąją ir paskutinę nakvynę, o vidurį palik lankstų. Vasarą populiariose pakrantės vietose nakvynę galima rasti dieną prieš, ypač jei nesi išrankus dėl komforto lygio. Programėlės kaip „Booking.com” ar „Airbnb” veikia puikiai net ir tada, kai esi jau kelyje.
Automobilis: ką pasirinkti ir kaip pasiruošti
Jei važiuoji savo automobiliu, tai viskas aišku – važiuoji tuo, ką turi. Bet jei galvoji apie nuomą arba planuoji šią kelionę kaip pretekstą pirkti naują automobilį, verta pagalvoti.
Viduržemio pakrantės keliai yra labai įvairūs. Prancūzijos „Côte d’Azur” greitkeliai – platūs, tvarkingi, bet brangūs (mokesčiai už kelią gali sukaupti solidžią sumą per savaitę). Italijos „Amalfi Coast” – siauri, vingiuoti, su autobusais, kurie atkeliauja iš priešingos pusės ir reikalauja, kad vienas iš jūsų atsitrauktų į pusę metro pločio aikštelę prie skardžio krašto. Graikijos salos – tai jau visai kita istorija, nes ten reikia keltų.
Kompaktiškas automobilis čia yra tavo draugas. Ne todėl, kad negalima važiuoti su dideliu SUV – galima – bet su mažesniu automobiliu tiesiog lengviau. Lengviau parkuoti senuosiuose miesteliuose, kur gatvės buvo projektuotos arklių vežimams, o ne šiuolaikiniams automobiliams. Lengviau prasilenkti tuose siauruose pakrantės keliuose. Ir, žinoma, mažiau kuro.
Prieš kelionę būtinai patikrink:
- Padangų būklę ir slėgį – pakrantės keliai su karščiu ir vingiavimais yra padangų testavimo poligonas
- Stabdžių būklę – kalnuoti pakrantės keliai reiškia daug stabdymo
- Oro kondicionierių – tai ne prabanga, tai būtinybė, kai lauke +35°C
- Navigacijos sistemą arba parsisiųsk žemėlapius į telefoną offline režimui
- Europinį techninės pagalbos draudimą – tikimasi, kad neprireiks, bet geriau turėti
Dar vienas dalykas, apie kurį mažai kas kalba: automobilio dokumentai. Kai kuri šalys reikalauja originalių dokumentų, ne kopijų. Kai kuriose šalyse reikia turėti atšvaitinę liemenę, avarinį trikampį, pirmosios pagalbos vaistinėlę. Prancūzijoje, pavyzdžiui, reikalingas alkometras (nors bausmė už jo neturėjimą buvo panaikinta, reikalavimas techniškai galioja). Geriau pasitikrinti kiekvienos šalies reikalavimus iš anksto.
Ispanija: nuo Barselonos iki Prancūzijos sienos
Barselona – puiki pradžios vieta. Miestas pats savaime vertas kelių dienų, bet jei jau buvai, galima tiesiog pervažiuoti ir judėti toliau. Pakrantės kelias nuo Barselonos į šiaurę – „Costa Brava” – yra vienas gražiausių Ispanijoje. Čia nėra tų milžiniškų turistinių kompleksų, kurie užgožia pietinę Ispaniją. Vietoje to – mažos žvejų gyvenvietės, akmeniniai namai, turkio spalvos vanduo.
Tossa de Mar, Cadaqués, Roses – tai vietos, kur verta sustoti. Cadaqués ypač įdomus – čia gyveno Salvadoras Dalí, ir miestelis iki šiol išlaikė tą keistą, šiek tiek nerealų charakterį. Kelias iki jo yra vingiuotas ir siauras, bet tai tik prideda dramos.
Praktinis pastebėjimas apie Ispaniją: benzinas čia pigesnis nei Prancūzijoje ar Italijoje, tad apsimoka pilnai užpildyti baką prieš kertant sieną. Taip pat verta žinoti, kad Ispanijoje labai griežtai laikomasi greičio apribojimų, ir radaro kamerų yra daug. Ne ta vieta, kur norisi eksperimentuoti.
Prancūzija: „Côte d’Azur” be rožinių akinių
Prancūzijos Rivjera – tai vieta, apie kurią visi svajoja ir kurią daugelis nusivilia. Ne todėl, kad ji negraži – ji nuostabi. Bet ji taip pat yra labai brangi, labai perpildyta vasarą ir labai kitokia nei tos nuotraukos iš 1960-ųjų su Brigitte Bardot.
Nica, Kanai, Monakas – tai turistiniai centrai, ir jie atitinkamai atrodo. Bet tarp jų yra vietų, kurios vis dar išlaiko tą autentišką Prancūzijos pakrantės dvasią. Antibes senamiestis, Villefranche-sur-Mer, Eze – šis kalvų miestelis virš jūros yra vienas tų vietų, kur sustoji ir tiesiog stovi, žiūri ir galvoji, kad gyvenimas nėra toks blogas.
Monakas vertas vizito, bet tik trumpo. Tai mažiausia šalis pasaulyje, ir ją galima apvažiuoti per pusvalandį. Formulės 1 trasa eina tiesiai per miesto gatves – tai galima pajusti, kai važiuoji tais pačiais posūkiais, kuriuos mato milijonai žiūrovų per televizorių. Parkavimas Monake yra arba labai brangus, arba labai brangus. Nėra kito varianto.
Greitkeliai Prancūzijoje yra puikūs, bet mokesčiai kaupiasi greitai. Nuo Barselonos iki Italijos sienos per Prancūziją greitkeliais gali sumokėti 50–80 eurų. Alternatyva – važiuoti pakrantės keliais, kurie yra nemokami, bet lėtesni. Mano nuomone, pakrantės keliai yra geresnis pasirinkimas – juk dėl to ir važiuoji, tiesa?
Italija: kur kelias tampa meno kūriniu
Italija yra kulminacija. Čia viskas – maistas, vaizdai, keliai, žmonės – pasiekia kitą lygį. Ir čia taip pat yra daugiausia galimybių pasiklysti, užstrigti kamštyje arba subraižyti automobilį siaurame alėjoje.
Cinque Terre – penkios žvejų gyvenvietės, įsikūrusios tiesiai ant uolų virš jūros – yra viena tų vietų, kurias privalo pamatyti kiekvienas, kas važiuoja šiuo maršrutu. Bet čia yra subtilybė: automobiliu į pačias gyvenvietes neįvažiuosi (arba tai bus labai sudėtinga ir brangu). Geriausias sprendimas – palikti automobilį La Spezia arba Levanto ir toliau keliauti traukiniu arba laivu. Tai vienas tų atvejų, kai automobilis turi „pailsėti”.
Toskanos pakrantė – „Maremma” regionas – yra nepakankamai įvertinta. Čia nėra tokių masių kaip Cinque Terre, bet yra nuostabių paplūdimių, senovinių miestelių ant kalvų ir to toskaniško ramybės jausmo, kurį sunku apibūdinti žodžiais.
Amalfi pakrantė yra viena gražiausių vietų Europoje ir viena sudėtingiausių vairuoti. Kelias yra siauras, vingiuotas, su statžuliais į vieną pusę ir jūra į kitą. Autobusai, turistiniai autobusai, motoroleriai, pėstieji – visi nori tuo pačiu keliu. Rekomenduoju važiuoti anksti ryte, kol dar nėra kamščių, arba vėlai vakare. Vidury dienos – tai tiesiog kančia.
Svarbus patarimas dėl Italijos: „ZTL” zonos (Zona a Traffico Limitato) – tai apribotos eismo zonos senuosiuose miestuose. Jei įvažiuosi be leidimo, gausi baudą – ir ji ateis paštu po kelių savaičių, kai jau būsi namie. Kameros veikia automatiškai. Prieš važiuodamas į bet kurį italų miestą, patikrink, ar nėra ZTL apribojimų. Tai viena dažniausių klaidų, kurias daro turistai Italijoje.
Balkanai ir Graikija: kur Vakarų Europa baigiasi ir prasideda kažkas kita
Jei turi laiko ir noro, Balkanai yra natūralus tęsinys. Slovėnijos pakrantė – maža, bet nuostabi. Kroatija – Dubrovnikas, Splitas, Hvaras – tai jau beveik atskira kelionė pati savaime. Čia keliai yra geri, žmonės draugiški, maistas puikus, ir viskas kainuoja mažiau nei Italijoje ar Prancūzijoje.
Graikija – jei nusprendžioji važiuoti iki galo – reikalauja papildomų logistinių sprendimų. Salos pasiekiamos tik keltais, ir kelių maršrutų planavimas su automobiliu gali tapti galvosūkiu. Bet tai verta. Važiuoti savo automobiliu per Peloponesą, sustoti mažame kaimelyje, kur vietiniai žiūri į tave su nuostaba, nes turistai čia retai atvažiuoja – tai ta patirtis, kurios negausi jokiame turistiniame pakete.
Vienas praktinis dalykas dėl keltų Graikijoje: rezervuok iš anksto, ypač vasarą. Populiarūs maršrutai – Atėnai–Kreta, Atėnai–Santorini – greitai užsirezervuoja. Su automobiliu kelte kaina yra žymiai didesnė nei be jo, tad apsvarstyk, ar tikrai reikia automobilio saloje, ar geriau jį palikti žemyne ir ten išsinuomoti motorolerį.
Kai kelionė baigiasi, bet nepasibaigia
Grįžęs namo po tokios kelionės, pirmą savaitę jauti keistą diskomfortą. Ne todėl, kad namai blogi – namai yra namai. Bet tos dienos, kai kiekvieną rytą žinojai, kad laukia kažkas naujo, kai kvapas pro langą buvo kitoks nei vakar, kai navigacija rodė nežinomus pavadinimus – to trūksta.
Viduržemio pakrantės automobilinė kelionė yra viena tų patirčių, kurios keičia tai, kaip žiūri į kelionę apskritai. Supranti, kad kelias pats savaime yra tikslas. Kad sustojimas mažame kavinukėje prie jūros ir kavos gėrimas žiūrint į valtis yra ne mažiau vertingas nei lankytinas muziejus ar UNESCO paveldas.
Jei dar nesi to padaręs – planuok. Ne „kažkada”, o konkrečiai. Pasirink metus, pasirink mėnesį (gegužė arba rugsėjis yra geriausi – ne per karšta, ne per daug turistų, kainos žemesnės), suskaičiuok biudžetą. Tokia kelionė trimis savaitėmis dviems žmonėms su vidutiniu automobiliu kainuos apie 3000–5000 eurų – tai apima kurą, nakvynę, maistą ir kelių mokesčius. Tai nėra maža suma, bet tai ir nėra neįmanoma.
Ir paskutinis dalykas, kurį norisi pasakyti: neimk per daug bagažo. Fizine ir perkeltine prasme. Kuo mažiau daiktų lagamine, tuo laisviau jautiesi. Kuo mažiau planų, tuo daugiau nuotykių. Viduržemio jūra egzistuoja jau tūkstančius metų ir niekur nedings – bet tas konkretus saulėlydis virš Amalfio, tas konkretus rytas Cadaqués, tas konkretus pokalbis su senu žveju Peloponese – jie bus tik vieną kartą. Tad važiuok.
