Kodėl Pietų Prancūzija automobiliu – tai visai kas kita
Yra tokių vietų, kurias galima pamatyti ir iš traukinio lango, ir iš lėktuvo iliuminatoriaus, bet tikrąjį jų skonį supranti tik tada, kai važiuoji savo tempu, sustoji kur nori ir išlendi iš mašinos ten, kur niekas kitas nesustoja. Pietų Prancūzija – kaip tik tokia vieta. Provence, Languedoc, Côte d’Azur, Pirėnų papėdė – visa tai yra regionai, kurie automobilinei kelionei tiesiog sukurti.
Kalbame apie teritoriją, kur per vieną dieną gali ryte gerti kavą kalnų kaimelyje, pietauti prie jūros, o vakare stovėti lavandų lauke ir stebėti, kaip saulė leidžiasi už kalvų. Jokia kita transporto priemonė to neduos. Autobusai važiuoja pagal savo tvarkaraščius, traukiniai – pagal savo. O tu – pagal savo.
Šiame straipsnyje pabandysiu sudėlioti kelis konkrečius maršrutus, papasakoti, ko tikėtis kelyje, kokių klaidų vengti ir ką tikrai verta pamatyti. Ne kaip gidas iš vadovėlio, o kaip žmogus, kuris tą kelią žino.
Kaip pasiekti Pietų Prancūziją iš Lietuvos automobiliu
Pirmas klausimas, kurį sau užduoda kiekvienas, planuojantis tokią kelionę: ar tikrai verta važiuoti automobiliu iš Lietuvos? Atsakymas priklauso nuo to, kiek jūsų yra ir kiek laiko turite.
Atstumas nuo Vilniaus iki, tarkime, Marselio – apie 2 800–3 000 km. Tai reiškia, kad važiuojant be didelių sustojimų, grynai kelio laiko prireiks apie 26–28 valandas. Realiai – du pilni važiavimo dienų. Dauguma žmonių šį kelią dalija į tris etapus, sustodami nakčiai Lenkijoje arba Vokietijoje, tada Prancūzijos šiaurėje ar viduryje.
Populiariausi tranzitiniai maršrutai:
- Per Varšuvą – Berlyną – Frankfurtą – Strasbūrą – Lioną – Marseilį. Tai klasikinis ir greičiausias kelias. Daugiausia automagistralių, mažiausiai siurprizų.
- Per Varšuvą – Vieną – Milaną – Nicos Rivjerą. Šis variantas ilgesnis, bet jei planuojate aplankyti Italiją pakeliui – labai logiškas pasirinkimas.
- Per Kaliningradą – Lenkiją – Vokietiją – Prancūziją. Retesnis variantas, bet kai kuriems lietuviams geografiškai patogus.
Praktinis patarimas: Prancūzijos automagistralės yra mokamos. Tai ne vienas ar du eurai – nuo Strasbūro iki Marselio mokesčiai gali siekti 50–70 eurų viena kryptimi. Pasirūpinkite grynaisiais arba mokėjimo kortele, nes ne visos kabinos priima visas korteles. Taip pat galima naudoti elektroninę sistemą Liber-t, bet ji labiau tinka tiems, kas Prancūzijoje lankosi dažnai.
Degalų kainos Prancūzijoje paprastai yra aukštesnės nei Lietuvoje ar Lenkijoje, tad protinga prisipilti baką Vokietijoje arba Liuksemburge – ten degalai tradiciškai pigesni. Liuksemburgas degalų turistų mėgiamas ne be reikalo.
Klasikinis Provence maršrutas: lavandos, akmenys ir senas vynas
Jei kalbame apie pirmą kartą Pietų Prancūzijoje ir nežinote, nuo ko pradėti – pradėkite nuo Provence. Tai regionas, kuris turi viską: istoriją, gamtą, gerą maistą, įspūdingą architektūrą ir tą specifinį pietietišką tempą, kurį prancūzai vadina art de vivre.
Rekomenduojamas maršrutas (7–10 dienų):
Pradėkite nuo Avinjono. Miestas su garsiuoju tiltu, popiežių rūmais ir sienomis, kurios atrodo taip, lyg jas pastatė vakar. Avinjone verta praleisti bent vieną naktį – vakare, kai turistai išsiskirsto, miestas įgauna visai kitą charakterį.
Iš Avinjono važiuokite į Les Baux-de-Provence – akmeninį kaimelį ant uolos, kuris atrodo kaip iš viduramžių filmo dekoracijų. Kelias siaurus, stačias, bet visiškai pravažiuojamas. Vasarą čia spūstys, tad atvykite anksti ryte.
Toliau – Gordes ir Roussillon. Gordes yra vienas tų kaimelių, kuriuos fotografuoja visi, bet tai nereiškia, kad jis nevertas dėmesio. Roussillon – kaimas, pastatytas ant raudonų ochrų uolų. Spalvos tokios, kad atrodo nerealu.
Lavandų laukai – tai atskira tema. Jei važiuojate birželio pabaigoje – liepos pradžioje, Valensole plynaukštė bus pilna žydinčios lavandos. GPS koordinatės: apie 43.8°N, 5.9°E. Čia nėra vieno konkretaus „lavandų lauko” – jie tiesiog yra visur. Sustokite bet kur, kur matote mėlyną plotą prie kelio.
Maršruto pabaiga – Eks-an-Provansas (Aix-en-Provence). Universiteto miestas, Cézanne’o gimtinė, puikūs turgūs ir kavos kultūra, kurią čia traktuoja rimtai. Nuo Ekso iki Marselio – 30 km.
Svarbu žinoti: Vasarą Provence karšta. Labai karšta. Liepos–rugpjūčio mėnesiais temperatūra reguliariai viršija 35–38 laipsnius. Automobilyje būtina veikianti oro kondicionavimo sistema. Taip pat – vanduo. Daug vandens. Ir planuokite aktyvią veiklą rytais, o po pietų – siestą arba važiavimą su oro kondicionieriumi.
Côte d’Azur: kai jūra ir kelias eina kartu
Mėlynasis Krantas – tai vienas tų pavadinimų, kurie skamba kaip pažadas. Ir iš dalies jis tokiu ir yra. Bet reikia žinoti, kaip čia važiuoti, nes Côte d’Azur automobiliu gali būti ir malonumas, ir tikras pragaras – priklausomai nuo to, ką pasirinksite.
Pirmiausia – apie kelius. Yra trys pagrindiniai keliai, einantys palei krantą tarp Nicos ir Monako:
- Basse Corniche (D6098) – žemiausias kelias, eina tiesiai per pakrantės miestelius. Vasarą – spūstys, bet vaizdai gražiausi.
- Moyenne Corniche (D6007) – vidurinis kelias, eina per kalvas. Geras kompromisas tarp greičio ir vaizdo.
- Grande Corniche (D2564) – aukščiausias kelias, eina per kalnus. Vaizdai – neįtikėtini. Kelias – siauras ir vingiuotas, bet vaizdai atperka viską.
Rekomenduoju važiuoti į vieną pusę vienu keliu, atgal – kitu. Taip pamatysite viską ir neprarasite laiko.
Nica – geras bazinis miestas. Čia yra oro uostas (jei kas iš grupės atskrenda), geras parkavimas (nors brangus), ir iš čia lengva pasiekti viską aplinkui. Pats miestas – tikrai vertas dienos: Promenade des Anglais, Senasis miestas, turgus Cours Saleya.
Eze – kalnų kaimelis tiesiai virš jūros. Vienas iš tų vietų, kur sustoji, žiūri žemyn ir nesupranti, ar tai tikra. Automobilį palikite apačioje ir lipkite pėsčiomis – tai tik 20–30 minučių, bet verta.
Monakas – taip, jis mažas. Bet Formula 1 trasa, kazino, Knygų muziejus ir jachtos uoste – visa tai veikia. Parkavimas čia – brangus net pagal Rivjeros standartus. Geriausia atvažiuoti anksti ryte arba naudoti viešąjį transportą iš Nicos.
Kanai ir Antibes – šiek tiek ramesnės alternatyvos. Antibes turi puikų Pikaso muziejų ir vieną gražiausių senųjų miestų visoje Rivjeroje. Kanai – tai Kanai. Filmų festivalis, Croisette, prabangios vitrinos. Bet vasarą čia taip pat labai daug žmonių.
Praktinis patarimas dėl parkavimo: Côte d’Azur vasarą – tai parkavimo košmaras. Rimtai planuokite, kur paliksite automobilį. Daugelyje vietų yra požeminės stovėjimo aikštelės – jos brangesnės, bet patikimesnės. Niekada nepalikite automobilyje vertingų daiktų matomoje vietoje. Turistiniai rajonai – tai ir vagių rajonai.
Languedoc-Roussillon: ten, kur turistų mažiau, o charakterio daugiau
Jei Provence ir Côte d’Azur jau žinomi visiems, tai Languedoc-Roussillon – tai regionas, kurį dar galima vadinti „neišrasta” Pietų Prancūzija. Čia pigiau, ramesiau, ir tam tikra prasme – autentiškiau.
Šio regiono centras – Monpeljė (Montpellier). Universiteto miestas, jaunas, gyvas, su puikia senojo miesto dalimi ir geru transporto tinklu. Čia galite palikti automobilį ir kelias dienas judėti tramvajumi – tai vienas geriausių tramvajų tinklų Prancūzijoje.
Nimas (Nîmes) – romėnų architektūros mylėtojų svajonė. Amfiteatras čia išlikęs geriau nei Romoje. Taip pat yra Maison Carrée – romėnų šventykla, kuri stovi jau du tūkstančius metų ir atrodo kaip naujai pastatyta. Nuo Nimo iki garsiojo Pont du Gard – romėnų akvedukto – tik 25 km. Tai privaloma stotelė.
Karkasonas (Carcassonne) – viduramžių tvirtovė, kuri atrodo taip, lyg ją sukūrė Disney, bet iš tikrųjų ji tikra. Ir labai didelė. Vasarą čia pilna turistų, bet jei atvykstate vakare arba anksti ryte – galite pasivaikščioti beveik tuščiomis gatvėmis. Apsistokite pačioje tvirtovėje – yra viešbučių – ir patirsite visai kitą atmosferą.
Koliouras (Collioure) – mažas žvejų kaimelis prie pat Ispanijos sienos. Čia Matisse’as tapė, čia Pikasas atostogavo. Spalvingos valtys, sena bažnyčia tiesiai prie vandens, ryški šviesa. Viena gražiausių vietų visoje Pietų Prancūzijoje, ir dar palyginti mažai žinoma.
Languedoc taip pat – puikus vyno regionas. Čia gaminamas vynas nėra toks garsus kaip Bordo ar Burgundija, bet kainos – žymiai žemiškesnės, o kokybė – labai gera. Pakeliui sustokite bet kurioje cave coopérative (kooperatinėje vyninėje) ir paragaukite vietinio.
Pirėnų papėdė ir Gaskonija: kalnai, ančių konservai ir ramybė
Šis maršrutas – tiems, kas nemėgsta spūsčių, mėgsta gamtą ir nesibodi nuvažiuoti nuo pagrindinių kelių. Pirėnų papėdė – tai visai kita Pietų Prancūzija: žalesnė, vėsesnė, ramesne.
Tulūza (Toulouse) – puikus pradinis taškas. Rožinis miestas (plytos čia tikrai rausvos spalvos), puikūs restoranai, Kapitolijaus aikštė, kuri vakare tiesiog graži. Iš Tulūzos galima važiuoti ir į Pirėnus, ir į Languedoc – geografiškai labai patogi vieta.
Iš Tulūzos į pietus – Pirėnų nacionalinis parkas. Čia keliai eina per kalnus, pro kalnų kaimelius, pro vandens krioklių vietoves. Gavarni cirkas (Cirque de Gavarnie) – tai natūralus amfiteatras iš uolų, vienas įspūdingiausių gamtos reginių Prancūzijoje. Kelias iki jo – siauras, bet asfaltuotas.
Gaskonija – tai regionas, kuris garsėja foie gras, ančių konservais (confit de canard), Armanjako brendžiu ir ramiu gyvenimu. Čia nėra daug „turistinių” vietų, bet yra daug mažų pilių (châteaux), vynuogynų ir kaimo turgų, kur vietiniai perka maistą taip, kaip tai darė jų seneliai.
Oša (Auch) – Gaskonijos sostinė. Nedidelis miestas su nuostabia gotikine katedra ir laiptais, vedančiais į viršų nuo upės. Čia galima paragauti tikro Gaskonijos maisto – ne turistinėje versijoje, o tokio, kokį valgo vietiniai.
Patarimas keliaujantiems su automobiliu: Pirėnų kalnų keliai vasarą yra atviri, bet kai kurie iš jų – tikrai siauri ir vingiuoti. Jei turite didelę mašiną arba priekabą – patikrinkite kelio parametrus iš anksto. Taip pat – kuro stotelių kalnuose yra mažai, tad visada važiuokite su pilnu baku.
Ką žinoti prieš išvykstant: dokumentai, draudimas ir kiti reikalai
Praktinė dalis, kurios niekas nemėgsta skaityti, bet visi apgailestauja, kai neperskaito.
Dokumentai: Prancūzija – ES šalis, tad lietuviams reikia tik paso arba asmens tapatybės kortelės. Automobiliui – vairuotojo pažymėjimas, transporto priemonės registracijos dokumentas ir draudimo polisas. Žalia kortelė (tarptautinis draudimo sertifikatas) techniškai nebūtina ES šalyse, bet ją turėti vis tiek rekomenduojama.
Prancūzijos eismo taisyklių ypatumai:
- Greičio apribojimai: miestuose – 50 km/h, keliuose – 80 km/h (ne 90, kaip buvo anksčiau), automagistralėse – 130 km/h (lietuje – 110 km/h).
- Priorité à droite – dešinės pusės prioriteto taisyklė. Tai reiškia, kad daugelyje sankryžų be ženklų kelias priklauso tam, kas atvažiuoja iš dešinės. Tai gali nustebinti, jei nepasirengsite.
- Prancūzijoje privaloma turėti atsarginę liemenę ir trikampį. Alkoholio norma – 0,5 promilės (vairuotojams iki 3 metų stažo – 0,2 promilės).
- Nuo 2024 metų daugelyje Prancūzijos miestų veikia ZFE (žemos emisijos zonos). Patikrinkite, ar jūsų automobilis atitinka reikalavimus – kai kuriose zonose senesni automobiliai negali važiuoti arba reikia mokėti papildomą mokestį.
Draudimas: Standartinis KASKO draudimas paprastai galioja ir Prancūzijoje, bet patikrinkite sąlygas pas savo draudiką. Ypač – ar dengiamas stiklo gedimas (Pietų Prancūzijoje yra daug žvyrkelių) ir vagystė.
Navigacija: Google Maps veikia puikiai, bet Waze Prancūzijoje yra labai populiarus ir dažnai tiksliau rodo spūstis. Taip pat – parsisiųskite žemėlapius offline, nes kalnuotuose rajonuose ryšys gali dingti.
Apsistojimas: Prancūzijoje yra puiki gîte sistema – tai nuomojami kaimo namai ar apartamentai, dažnai pigesni nei viešbučiai ir žymiai autentiškesni. Svetainė Gîtes de France – geras pradinis taškas. Taip pat populiarios chambres d’hôtes – prancūziška B&B versija.
Kai kelias tampa svarbiau nei tikslas
Yra vienas dalykas, kurį suvokiate tik tada, kai iš tikrųjų važiuojate per Pietų Prancūziją automobiliu: čia nėra vieno tikslo. Arba tiksliau – tikslas yra visur.
Tas akimirkas, kai sukate nuo pagrindinio kelio į nežinomą kryptį, nes matėte ženklą su gražiu pavadinimu. Kai sustojate prie mažo kaimo turgaus ir perkate pomidorus iš seno vyro, kuris nemoka nė žodžio angliškai, bet kažkaip susikalbate. Kai vakare, ieškodami nakvynės, atsidūriate mažame šeimos viešbutyje, kur šeimininkė atneša vyno ir sėdasi pasikalbėti.
Tokių akimirkų neįmanoma suplanuoti. Bet automobiliu – galima sudaryti sąlygas, kad jos nutiktų.
Pietų Prancūzija yra regiono, kuris nesistengia jums patikti. Jis tiesiog yra – su savo karščiu, savo kvapais, savo lėtu tempu ir savo tūkstantmečių istorija. Ir jei važiuojate automobiliu, turite privilegiją prie jo prisiartinti savo sąlygomis.
Pradėkite nuo vieno regiono – Provence, Languedoc arba Rivjeros. Neplanuokite per daug. Palikite bent dvi dienas „rezerve” – be jokio plano, tik su žemėlapiu ir noru važiuoti. Būtent tada dažniausiai nutinka geriausi dalykai kelyje. Ir grįžę namo suprasite, kad tas kelias – ne tik į Pietų Prancūziją, bet ir atgal – buvo vertas kiekvieno nuvažiuoto kilometro.
