Kai lenktynių trasa buvo tikras žaidimas su mirtimi
Jei šiandien pasakytumėte kokiam nors „Formula 1″ entuziastui, kad dar XX amžiaus viduryje lenktynininkai sėsdavo į automobilius be jokių rimtų saugos sistemų, jis tikriausiai nusijuoktų – arba nepatikėtų. O tiesa tokia, kad ankstyvieji automobilių sporto metai buvo tiesiog brutalūs. Vairuotojai dėvėjo odines kepurėles, kartais – akinius nuo vėjo, ir tiek. Nei diržų, nei apsauginių konstrukcijų, nei ugniagesių kostiumų. Automobilis sudužo – vairuotojas arba išlipo, arba ne.
Pirmosios organizuotos lenktynės Europoje vyko dar XIX amžiaus pabaigoje – 1894 metais Paryžius–Ruanas, 1895-aisiais Paryžius–Bordo–Paryžius. Tai buvo ne tiek sportas, kiek demonstracija, kad automobilis apskritai gali nuvažiuoti iš taško A į tašką B. Tačiau net ir tada žuvo žmonės – tiek vairuotojai, tiek žiūrovai, kurie tiesiog stovėdavo prie pat kelio. Niekas nesuprato, kad tai gali būti pavojinga. Arba suprato, bet nesureikšmino.
Pirmosios „Grand Prix” lenktynės 1906 metais Le Mane apylinkėse jau rodė, kur viskas krypsta – greitis augo, o saugumas liko toks pat. Vairuotojai žuvo reguliariai. Tai buvo laikoma tiesiog neišvengiama sporto dalimi – savotiškas herojizmas, kurį visuomenė gerbė ir garbino. Keista mąstysena, bet toks buvo laikas.
Penkiasdešimtieji ir šešiasdešimtieji – auksiniai metai su juodu šešėliu
Daugelis automobilių sporto gerbėjų romantizuoja 1950–1960-ųjų „Formulę 1″ kaip kažką ypatingo – ir iš dalies jie teisūs. Tai buvo era, kai lenktynininkai buvo tikros asmenybės: Fangio, Moss, Hawthorn, Hill. Automobiliai atrodė elegantiški, trasa – nuostabi, atmosfera – nepakartojama. Bet po tuo blizgesiu slypėjo kažkas labai niūraus.
Statistika kalba pati už save. 1950–1960 metų dešimtmetyje „Formula 1″ čempionate žuvo daugiau nei dešimt vairuotojų. Kai kurie sezonai buvo tiesiog tragiški – 1958-aisiais per vienus metus žuvo du čempionato dalyviai. Trasų apsauga? Praktiškai jokios. Šiaudų ryšuliai prie posūkių, medžiai prie pat asfalto krašto, žiūrovai stovintys per metrą nuo lenktynininkų. Tai skamba kaip fikcija, bet taip ir buvo.
Automobiliai tuo metu neturėjo jokios rimtos apsauginės konstrukcijos. Vairuotojas sėdėjo atvirame kokpite, praktiškai be jokios apsaugos nuo smūgio. Jei automobilis apsivertė – vairuotojas tiesiog buvo prispaustas. Jei užsidegė – situacija tapdavo dar blogesnė, nes degalai buvo labai degūs, o gaisro gesinimo sistemos neegzistavo.
Tačiau net ir tame laikotarpyje pradėjo rodytis pirmieji saugos mąstymo daigai. Kai kurie vairuotojai patys pradėjo reikalauti pokyčių – Stirlingas Mossas buvo vienas pirmųjų, kuris viešai kalbėjo apie trasų saugumą. Niekas jo ypatingai neklausė, bet sėkla buvo pasėta.
Jackie Stewart ir revoliucija, kurios niekas nenorėjo
Jei reikėtų įvardyti vieną žmogų, kuris labiausiai pakeitė automobilių sporto saugumą, tai būtų škotų vairuotojas Jackie Stewart. Tris kartus pasaulio čempionas, bet dar svarbiau – žmogus, kuris turėjo drąsos sakyti tai, ko kiti bijojo.
Po tragiško 1966 metų Belgijos Grand Prix, kai Stewarto automobilis sudužo ir jis ilgai liko įstrigęs sudaužytame automobilyje, prisipildžiusiame degalų, vairuotojas nusprendė, kad tyli nebegali. Jis pradėjo sistemingą kampaniją už saugumą – reikalavo geresnių trasų, privalomų apsauginių barjerų, medicinos tarnybų prie trasų, greitesnės pagalbos sistemos. Formulės 1 vadovybė, komandų savininkai ir net kai kurie kolegos vairuotojai žiūrėjo į jį kaip į keistuolį arba bailį.
„Jei nori saugiai – važiuok autobusu” – tokio tipo komentarų Stewartui tikrai nestigo. Bet jis nesustojo. Ir pamažu situacija pradėjo keistis. Septintajame dešimtmetyje trasose atsirado pirmieji rimti apsauginiai barjerai, pradėtos naudoti apsauginės juostos, medicinos tarnybos tapo privaloma trasų dalimi.
Tuo pačiu metu inžinieriai pradėjo rimčiau galvoti apie automobilių konstrukciją. Atsirado pirmieji saugos narveliai – metalinės konstrukcijos, kurios turėjo apsaugoti vairuotoją automobiliui apsiverčiant. Tai dar nebuvo tobula, bet tai buvo pradžia.
Ayrton Senna žūtis ir tai, kas pasikeitė po 1994-ųjų
1994 metų gegužės 1-oji – data, kurią žino kiekvienas automobilių sporto gerbėjas. San Marino Grand Prix Imoloje, septintas ratas, Tamburello posūkis. Ayrton Senna, tris kartus pasaulio čempionas, galbūt geriausias visų laikų „Formulės 1″ vairuotojas, trenkiasi į betoninę sieną ir žūsta.
Tai buvo šokas, kuris pakeitė viską. Ne todėl, kad anksčiau niekas nežūdavo – žūdavo, ir nemažai. Bet Senna buvo simbolis, ikona, žmogus, kuris atrodė beveik antgamtiškas savo greičiu ir talentu. Jo žūtis parodė, kad sistema yra sugedusi, ir kad kažkas turi keistis radikaliai.
FIA (Tarptautinė automobilių federacija) pradėjo greičiausią saugos reformų procesą automobilių sporto istorijoje. Per kelerius metus buvo įvesti nauji reikalavimai kokpito apsaugai, privalomi HANS (Head and Neck Support) įtaisai, sugriežtinti reikalavimai trasų apsaugai, įvesti „run-off” zonų standartai. Trasose atsirado daugiau smėlio ir asfalto zonų, kurios leidžia automobiliui sulėtėti prieš pataikant į barjerą.
Automobilių konstrukcija taip pat pasikeitė fundamentaliai. Anglies pluošto monokokai tapo standartu – šios konstrukcijos sugeria smūgio energiją taip, kad kabina lieka praktiškai nepažeista net po siaubingų avarijų. Šiandien matome avarijas, po kurių vairuotojas išlipa ir pasako, kad viskas gerai – ir tai nėra stebuklas, tai inžinerija.
HANS, halo ir kitos technologijos, kurios gelbėja gyvybes
Kalbant apie konkrečias technologijas, verta sustoti ties keliais svarbiausiais išradimais, kurie iš esmės pakeitė saugos lygį automobilių sporte.
HANS įtaisas (Head and Neck Support) – tai galbūt vienas svarbiausių išradimų vairuotojo saugos srityje. Ši angliies pluošto konstrukcija, kuri tvirtinama prie šalmo ir saugos diržų, neleidžia galvai ir kaklui judėti per greitai smūgio metu. Prieš HANS įtaisą daugelis vairuotojų žūdavo arba gaudavo sunkias traumas dėl vadinamojo „basilar skull fracture” – kaukolės pagrindo lūžio, kurį sukelia staigus galvos judėjimas. Dabar šis įtaisas privalomas praktiškai visose rimtose lenktynių serijose.
Halo konstrukcija – tai turbūt kontroversiškiausias saugos sprendimas pastaraisiais metais. Kai FIA 2018 metais įvedė šią titano konstrukciją virš „Formulės 1″ kokpito, daugelis gerbėjų ir žurnalistų reiškė nepasitenkinimą – estetiškai tai tikrai neatrodo gražiai. Bet 2020 metų Bahreino Grand Prix Romain Grosjean avarija parodė, ko verta ši konstrukcija. Automobilis persipjovė per barjerą ir užsidegė, bet Grosjean išlipo gyvas – būtent todėl, kad Halo apsaugojo kokpitą nuo barjero. Be šios konstrukcijos vairuotojas tikriausiai būtų žuvęs.
Saugos diržai – šešių taškų diržai, kurie tvirtai laiko vairuotoją sėdynėje, tapo standartu dar XX amžiaus aštuntajame dešimtmetyje. Tai gali skambėti paprastai, bet ankstyvaisiais metais kai kurie vairuotojai apskritai nenaudodavo diržų, manydami, kad geriau „išskristi” iš automobilio avarijos metu nei likti jame.
SAFER barjerai (Steel and Foam Energy Reduction) – tai ovalinėse trasose, ypač NASCAR, naudojami barjerai, kurie sugeria smūgio energiją daug efektyviau nei tradicinis betonas. Šios technologijos dėka daugelis siaubingų avarių ovalinėse trasose baigiasi vairuotojui išlipant sveikam.
Raliai ir motosportas – kita saugos istorija
Kalbant apie automobilių sporto saugumą, negalima pamiršti, kad „Formula 1″ – tai tik viena, nors ir labiausiai matoma, šio sporto dalis. Raliai ir motosportas turi savo saugos evoliucijos istoriją, kuri daugeliu atžvilgių yra dar sudėtingesnė.
Raliai yra unikalus sportas tuo, kad lenktynės vyksta viešuosiuose keliuose, dažnai kalnuose ar miškuose, kur infrastruktūra yra minimali. 1986 metai buvo juodžiausi ralio istorijoje – per vieną sezoną žuvo du WRC čempionato vairuotojai (Henri Toivonen ir Joaquim Santos) ir žiūrovas. Po šių tragedijų buvo uždrausta Grupė B – galingiausia ir pavojingiausia ralio automobilių klasė, kurioje automobiliai turėdavo daugiau nei 500 AG galios ir praktiškai jokių elektroninių saugos sistemų.
Šiandieninis WRC yra nepalyginamai saugesnis. Automobiliai turi privalomas saugos narvelio konstrukcijas, vairuotojai dėvi ugniai atsparią aprangą, trasose yra medicinos tarnybos. Bet vis tiek – raliai išlieka vienu pavojingiausių automobilių sporto šakų, nes negalima visiškai kontroliuoti aplinkos.
Motosportas – tai atskira tema. MotoGP ir kitos motociklų lenktynių serijos susiduria su fundamentalia problema: motociklas tiesiog neteikia tokios apsaugos kaip automobilis. Vairuotojas yra atviras. Todėl čia saugos pažanga ėjo kitu keliu – gerėjo apsauginiai kostiumai (oro pagalvių technologija kostiumuose), šalmai tapo daug efektyvesni, trasų apsauga buvo pritaikyta specifiniams motociklų sporto poreikiams. Oro pagalvės motociklininkų kostiumuose – tai technologija, kuri per pastaruosius dešimt metų tikrai išgelbėjo ne vieną gyvybę.
Šiuolaikiniai iššūkiai – elektra, autonomija ir nauji pavojai
Automobilių sportas keičiasi greičiau nei bet kada anksčiau, ir kartu su naujomis technologijomis atsiranda naujų saugos iššūkių, apie kuriuos anksčiau niekas net negalvojo.
„Formula E” – elektrinių automobilių lenktynių serija – atnešė visiškai naujus saugos klausimus. Aukštos įtampos baterijos avarijos metu kelia specifines grėsmes: elektros smūgio pavojus, gaisrai, kurie skiriasi nuo tradicinių degalų gaisrų ir kurių negalima gesinti vandeniu. Gelbėtojai turi turėti specialią įrangą ir žinias, kaip elgtis su elektriniais automobiliais po avarijos. Tai rimta problema, kurią lenktynių serijos ir FIA vis dar sprendžia.
Hibridiniai varikliai „Formula 1″ taip pat pridėjo sudėtingumo – šiuolaikiniai F1 automobiliai turi aukštos įtampos sistemas, kurios po avarijos gali būti pavojingos net ir gelbėtojams. Todėl visi F1 gelbėtojai dabar privalo turėti specialų elektros saugos mokymą.
Autonominiai automobiliai lenktynėse – tai dar tik ateities klausimas, bet jau dabar vyksta eksperimentai su autonominėmis lenktynių serijomis. Čia saugos klausimai yra visiškai kitokie: kaip autonominė sistema reaguos į netikėtas situacijas? Kaip užtikrinti, kad sistema nesudarytų pavojaus kitiems dalyviams? Šie klausimai kol kas neturi aiškių atsakymų.
Taip pat verta paminėti sim-racing – virtualių lenktynių augimą. Nors čia fizinio pavojaus nėra, psichologiniai aspektai (streso valdymas, reakcijos laiko lavinimas) vis labiau integruojami į realių vairuotojų rengimą, o tai netiesiogiai prisideda prie saugesnio vairavimo realybėje.
Nuo mirties spąstų iki gyvybę saugančios inžinerijos – kelias, kuris dar nesibaigė
Automobilių sporto saugos istorija yra iš esmės žmonijos istorija apie tai, kaip mes mokomės iš klaidų – dažnai per skausmingą patirtį. Kiekviena tragedija, kiekviena žūtis paliko pėdsaką taisyklėse, konstrukcijose, procedūrose. Tai nėra maloni mintis, bet tai tiesa.
Šiandien „Formula 1″ yra statistiškai vienas saugiausių motorinių sportų pasaulyje. Paskutinė vairuotojo žūtis čempionate – Jules Bianchi 2015 metais (avarija įvyko 2014-aisiais) – sukėlė dar vieną saugos reformų bangą. Nuo tada buvo įvestas virtualus saugos automobilis, sugriežtintos taisyklės dėl traktorių ir kitų transporto priemonių trasoje, pagerintos procedūros liūties sąlygomis.
Bet svarbiausia – keičiasi kultūra. Jei Stewarto laikais kalbėti apie saugumą reiškė būti laikomam bailiu, tai šiandien kiekvienas vairuotojas, komanda ir organizatorius saugumą laiko absoliučiu prioritetu. Tai nėra silpnumas – tai profesionalumas.
Praktiškai žiūrint, automobilių sporto saugos pamokos turi tiesioginę reikšmę ir eiliniam vairuotojui. Daugelis technologijų, kurios pirmiausia buvo išbandytos lenktynių trasose, vėliau atsidūrė seriniuose automobiliuose: saugos diržai, oro pagalvės, energiją sugeriantys bamperiai, ABS, elektroninio stabilumo sistemos. Lenktynių trasa yra laboratorija, kurioje technologijos testuojamos ekstremaliomis sąlygomis, o tada adaptuojamos masinei gamybai.
Jei domitės automobilių sportu ir norite geriau suprasti, ką matote trasoje – atkreipkite dėmesį į detales. Kaip vairuotojas išlipa po avarijos, kaip greitai atvyksta medicinos tarnyba, kaip automobilio kabina išlieka nepažeista net po siaubingo smūgio. Visa tai nėra atsitiktinumas – tai dešimtmečių inžinerinio darbo, skausmingų pamokų ir žmonių, kurie turėjo drąsos reikalauti pokyčių, rezultatas.
Automobilių sportas vis dar nėra ir niekada nebus visiškai saugus – tai sportas, kuriame greitis ir rizika yra neatsiejami. Bet skirtumas tarp to, kas buvo 1960-aisiais, ir to, kas yra dabar, yra tiesiog astronominis. Ir tai yra vienas gražiausių pavyzdžių, kaip žmonija gali mokytis ir tobulėti – net ir iš pačių skausmingesnių patirčių.
