Kodėl dviratis – geriausias būdas pamatyti Europą
Yra kažkas neapsakomo tame, kai važiuoji dviračiu pro Prancūzijos vynuogynus, Olandijos tulpių laukus ar Kroatijos pakrantės keliukus. Automobilis per greitas, traukinys per patogus, o pėsčiomis – per lėta. Dviratis yra tas aukso vidurys, kai spėji pastebėti kiekvieną detalę, bet vis tiek per dieną nuvažiuoji solidų atstumą. Europoje dviračių turizmas nėra jokia egzotika – tai rimtas ir gerai išvystytas judėjimas, turintis dešimtis tūkstančių kilometrų specialiai pažymėtų trasų, infrastruktūrą, pritaikytą dviratininkams, ir ištisą kultūrą, kuri tave priima atviromis rankomis.
Bet pradėkime nuo realybės. Dviračių kelionė po Europą – tai ne atostogos su šezlongu. Tai fizinis iššūkis, logistinis galvosūkis ir nuolatinis sprendimų priėmimas. Kur nakvoti? Ką vežtis? Kaip elgtis, kai dviratis sugenda viduryje niekur? Šiame straipsnyje bandysime atsakyti į visus šiuos klausimus ir parodyti, kokie maršrutai yra verti dėmesio, o kurių geriau vengti, jei dar neesi patyręs dviratininkas.
EuroVelo tinklas – Europos dviračių magistralės
Jei rimtai galvoji apie kelionę dviračiu po Europą, pirmiausia susipažink su EuroVelo tinklu. Tai Europos dviračių federacijos koordinuojamas maršrutų tinklas, apimantis 17 ilgų trasų, kurių bendras ilgis siekia daugiau nei 90 000 kilometrų. Kiekvienas maršrutas turi savo numerį ir temą – vieni seka upių pakrantėmis, kiti kerta žemyną nuo šiaurės iki pietų, treti eina palei jūrų krantus.
Štai keletas svarbiausių:
- EuroVelo 6 – „Upių maršrutas” – nuo Atlanto vandenyno iki Juodosios jūros, sekant Loire, Reinu, Dunojumi. Vienas populiariausių ir geriausiai įrengtų maršrutų Europoje. Jei nori kažko tikrai patikimo ir gerai pažymėto – tai tavo pasirinkimas.
- EuroVelo 1 – „Atlantinis maršrutas” – nuo Norvegijos iki Portugaliją. Ilgas, sudėtingas, bet neįtikėtinai gražus. Tinka tik tiems, kurie turi laiko ir patirties.
- EuroVelo 8 – „Viduržemio jūros maršrutas” – nuo Ispanijos iki Kipro. Šiltas, saulėtas, su nuostabiais vaizdais, bet kai kur infrastruktūra dar toli gražu ne ideali.
- EuroVelo 13 – „Geležinės uždangos maršrutas” – seka buvusios Geležinės uždangos linija. Istoriškai labai įdomus, bet fiziškai reikalaujantis.
Svarbu žinoti, kad ne visi EuroVelo maršrutai yra vienodai išvystyti. Vakarų Europoje – Nyderlanduose, Danijoje, Vokietijoje, Austrijoje – infrastruktūra yra tiesiog puiki: atskiri dviračių takai, aiški signalizacija, reguliarūs servisai. Rytų Europoje situacija nevienoda – kai kur rasi nuostabiai ramius keliukus, kai kur – išdaužytą asfaltą ir jokių ženklų.
Geriausi maršrutai pradedantiesiems
Jei dar neturi patirties ilgose dviračių kelionėse, neskubėk iš karto planuoti mėnesio kelionės per visą žemyną. Pradėk nuo kažko realaus ir pasiekiamo. Čia keletas maršrutų, kurie yra ir gražūs, ir draugiški pradedantiesiems.
Dunojaus dviračių takas (Donauradweg) – tai tikriausiai populiariausias dviračių maršrutas Europoje. Nuo Pasau Vokietijoje iki Vienos ar net Budapešto – apie 320–600 km, priklausomai nuo to, kur nori sustoti. Takas eina palei Dunojų, beveik visas yra asfaltuotas, gerai pažymėtas, o aplink pilna kaimeliukų su viešbučiais, kempingais ir restoranais. Vidutinis dviratininkas šį atstumą įveikia per 8–14 dienų. Reljefas labai draugiškas – kalnų čia nėra, tik švelnūs šlaitai.
Nyderlandai ir Belgija – jei nori tiesiog mėgautis dviračių kultūra be jokio streso, važiuok į Nyderlandus. Čia dviratininkų infrastruktūra yra geriausia pasaulyje. Galima važiuoti bet kuria kryptimi, nes visur yra dviračių takai. Amsterdamas–Haga–Roterdamas–Briugė – tai apie 300–400 km, kuriuos galima įveikti per savaitę, sustojant kiekviename mieste po dieną kitą.
Loire slėnis Prancūzijoje (La Loire à Vélo) – apie 800 km nuo Cuges-les-Pins iki Nanto. Bet jei nori trumpesnio varianto, galima rinktis tik dalį. Maršrutas eina pro UNESCO saugomų pilių kraštą, vynuogynus, mažus prancūziškus miestelius. Infrastruktūra puiki, ženklai aiškūs, o nakvynės galimybių – daugybė.
Sudėtingesni maršrutai tiems, kurie ieško iššūkio
Jei jau turi patirties ir nori kažko daugiau nei plokščių takų palei upes, Europoje tikrai yra kur pasukti galvą.
Alpių perėjos – tai jau rimtas reikalas. Maršrutai per Šveicariją, Austriją ar Italiją, kertantys Alpių perėjas, reikalauja tiek fizinio pasirengimo, tiek tinkamo dviračio. Populiarios perėjos kaip Brenner, Gotthard ar Stelvio yra legendinės, bet ne kiekvienam. Stelvio perėja Italijoje – 2758 metrų aukštyje – yra viena aukščiausių asfaltuotų kelių Alpėse ir kasmet pritraukia tūkstančius dviratininkų. Bet reikia žinoti: kalnuose oras keičiasi greitai, temperatūra viršūnėje gali būti 15–20 laipsnių žemesnė nei apačioje, o nusileidimas ilgas ir reikalauja geros stabdžių sistemos.
Balkanai – vis populiarėjantis regionas tarp dviratininkų. Serbija, Juodkalnija, Albanija, Šiaurės Makedonija – čia rasi nuostabią gamtą, minimalų turistų srautą ir labai draugišką vietinių gyventojų požiūrį. Bet infrastruktūra nevienoda: kai kur keliai puikūs, kai kur – tikras nuotykis. Albanija, pavyzdžiui, yra viena iš labiausiai neišvystytų dviračių infrastruktūros atžvilgiu, bet tuo pačiu – viena iš labiausiai žavingų. Reikia būti pasiruošus improvizuoti.
Skandinavija – Norvegija ir Švedija siūlo neįtikėtinus vaizdus, bet reikia būti pasiruošus dideliam fiziniam krūviui. Norvegijos fjordai yra nuostabūs, bet keliai ten – tai nuolatiniai kilnimai ir nusileidinėjimai. Lofotų salos dviračiu – tai tikras sapnas, bet ne silpnaširdžiams.
Ką vežtis ir kaip pasiruošti kelionei
Čia daugelis daro klaidų. Arba veža per daug, arba per mažai. Dviračių kelionėje kiekvienas kilogramas turi reikšmę, nes jį teks tempti per visą maršrutą.
Štai bazinis sąrašas, ko reikia:
- Drabužiai – 2–3 dviračių šortai arba kelnės su paminkštinimu, 3–4 funkcionalūs marškinėliai, vienas šiltas sluoksnis, neperšlampama striukė. Daugiau – nereikia. Skalbti galima kiekvieną vakarą.
- Miegojimo įranga – jei planuoji kempingą, reikia palapinės, miegmaišio ir kilimėlio. Jei nakvosi viešbučiuose – tik lengvas miegmaišio įdėklas.
- Įrankiai – kameros lopymui reikalingas rinkinys, atsarginė kamera, kryžminis ir plokščias atsuktuvas, universalūs repliai, grandinės grandis. Bent du padangų išėmimo įrankiai. Dviračio siurblys – privalomas.
- Navigacija – telefonas su Komoot ar Ride with GPS programa, atsarginė baterija (powerbank). Popieriniai žemėlapiai kaip atsarginė priemonė.
- Saugumas – šalmas, priekinis ir galinis žibintai, atšvaitai. Tai ne diskusijų klausimas.
Dviračio pasirinkimas taip pat svarbus. Ilgoms kelionėms geriausi yra specialūs kelionių (touring) dviračiai – jie turi sustiprintą rėmą, platesnias padangas ir galimybę pritvirtinti krepšius. Šiuolaikiniai gravel dviračiai taip pat puikiai tinka – universalūs, lengvi, tinka tiek asfaltuotiems, tiek žvyrkeliams. Kalnų dviračiai yra per sunkūs ilgoms kelionėms asfaltu, o plento dviračiai per trapūs ir nepatogūs su kroviniais.
Nakvynė ir logistika kelyje
Vienas iš dažniausių klausimų – kur nakvoti? Atsakymas priklauso nuo tavo biudžeto ir komforto lygio.
Kempingai – pigiausias ir dažnai pats malonumas variantas. Europoje kempingų tinklas labai išvystytas, ypač Prancūzijoje, Vokietijoje, Nyderlanduose. Dviratininkams dažnai taikoma speciali kaina arba net nemokama vieta. Prancūzijoje egzistuoja „Accueil Vélo” ženklas – tai reiškia, kad vieta yra oficialiai pritaikyta dviratininkams ir garantuoja tam tikrą paslaugų lygį.
Warmshowers – tai platforma, kurioje vietiniai dviratininkai priima keliautojus nemokamai. Tai ne tik pigus nakvynės sprendimas, bet ir galimybė susipažinti su vietiniais žmonėmis, gauti patarimų apie maršrutą. Registracija nemokama, bet reikia turėti profilį ir keletą atsiliepimų.
Hosteliai ir pigesni viešbučiai – geras kompromisas tarp komforto ir kainos. Daugelyje Europos miestų hosteliai turi dviračių saugojimo vietas. Visada klausk apie tai rezervuodamas.
Laukinis kempingas – kai kur Europoje tai legalu (Skandinavijoje – beveik visur, Škotijoje – taip pat), kai kur – griežtai draudžiama. Prancūzijoje, Vokietijoje, Nyderlanduose laukinis kempingas privačioje žemėje yra draudžiamas. Visada patikrink vietinę teisinę situaciją.
Finansiškai: vidutinė diena dviračių kelionėje Vakarų Europoje kainuoja 40–70 eurų (nakvynė, maistas, smulkios išlaidos). Rytų Europoje – 20–40 eurų. Skandinavijoje – gali būti ir 80–120 eurų per dieną.
Saugumas kelyje ir dažniausios problemos
Kalbėkime atvirai – kelionė dviračiu turi savo rizikas. Bet dauguma jų yra valdomos, jei žinai, ko tikėtis.
Eismo saugumas – didžiausia rizika. Visada važiuok pagal eismo taisykles, naudok žibintus net dieną, dėvėk ryškius drabužius. Lenkiant sunkvežimiai yra pavojingiausi – jų vairuotojai ne visada mato dviratininkus. Jei yra galimybė, rinkis mažiau apkrautus kelius, net jei jie ilgesni.
Dviračio gedimas – anksčiau ar vėliau nutiks. Dažniausios problemos: pradurti padangos, sugedusi grandinė, sulaužytas stipinas. Mokėti pakeisti kamerą – privaloma. Grandinės grandies keitimas – taip pat. Sudėtingesniems remontams ieškoki vietinių dviračių parduotuvių – Europoje jų yra beveik kiekviename miestelyje.
Sveikata – ilgos kelionės dviračiu gali sukelti problemų su keliais, nugaros apatiniu dalimi, riešais. Svarbu reguliariai daryti pertraukas, tempimo pratimus. Jei jauti skausmą – nesistumk per jėgą. Geriau pailsėk dieną, nei sugadinsi kelionę savaitei.
Vagystės – dviratis yra brangus daiktas. Visada naudok kokybišką spyną (geriausia – dvi: vieną grandinę ir vieną U formos). Nakvynės vietose visada pasiimk dviratį į vidų arba pastatyk jį gerai matomoje vietoje. Krepšiai su vertingais daiktais – visada su savimi.
Oras – Europoje jis gali būti nenuspėjamas. Neperšlampama striukė – privaloma. Prieš kelionę tikrink orų prognozes, bet nesitikėk, kad jos bus tikslios ilgiau nei 2–3 dienas į priekį. Lietuje važiuoti galima, bet stabdžiai veikia prasčiau, kelias tampa slidus. Būk atsargesnis.
Kai dviratis tampa gyvenimo būdu – kelionės, kurios keičia požiūrį
Yra kažkas, kas nutinka ilgų dviračių kelionių metu, ko sunku paaiškinti tiems, kurie to nepatyrė. Pirmą savaitę galvoji apie kiekvieną kilometrą, kiekvienas kalnelis atrodo kaip kančia, o vakaras viešbutyje – kaip išsigelbėjimas. Bet po dviejų savaičių kažkas keičiasi. Kūnas prisitaiko, ritmas tampa natūralus, ir pradedi tiesiog egzistuoti tame judėjime. Ryte atsikeli, surenki daiktus, sėdi ant dviračio ir važiuoji. Tai tiek.
Europos dviračių kelionės yra ypatingos dar ir dėl to, kad jos leidžia pamatyti žemyną tokiu tempu, kuris leidžia iš tikrųjų suprasti, kaip skiriasi kultūros, architektūra, maistas, žmonių elgesys. Per vieną dieną gali pereiti iš Vokietijos į Austriją ir fiziškai pajusti, kaip keičiasi aplinka – net jei sienos jau seniai atidarytos.
Praktiškai kalbant: jei dar nesi bandęs, pradėk nuo savaitės kelionės. Dunojaus takas nuo Pasau iki Linco – apie 130 km – yra idealus pirmasis bandymas. Arba Nyderlandai – bet kuri kryptis. Pabandyk, pamatysi, ar tai tau. Daugeliui žmonių pirmoji tokia kelionė tampa ne paskutine, o tik pradžia ilgo ir labai įdomaus pomėgio, kuris vėliau virsta kasmetine tradicija arba net gyvenimo būdu. Dviratis nėra tik transporto priemonė – tai bilietas į lėtesnį, bet daug turtingesnį pasaulio patyrimą. O Europoje tam galimybių – daugiau nei bet kur kitur.
