Kodėl Europa motociklu – tai visai kas kita
Yra tokių dalykų, kurių nepaaiškintum žmogui, kuris niekada nesėdėjo ant motociklo. Tas jausmas, kai pro šalį lekia Alpių kalnų grandinė, kai jauti drėgną rytinį orą Škotijos aukštumose arba kai saulė leidžiasi virš Adriatikos ir tu tiesiog stovi ant krašto, šalmą nusiėmęs, ir galvoji – štai dėl ko viskas. Automobiliu tai irgi galima pamatyti, bet tai tarsi žiūrėti filmą pro stiklą. Motociklu – tu esi tame filme.
Europa šiuo atžvilgiu yra išskirtinė. Žemyne, kuriame per vieną dieną gali pervažiuoti tris šalis, kalbančias skirtingomis kalbomis, valgančias skirtingą maistą ir turinčias visiškai skirtingą charakterį – motociklas tampa geriausiu kelionių draugu. Nereikia ieškoti parkingo, nereikia stovėti eilėse prie sienos (dažniausiai), ir galima sustoti ten, kur automobilis tiesiog nepraeitų.
Šiame straipsnyje – ne turistiniai brošiūrų tekstai apie „nuostabius peizažus ir šiltus gyventojus”. Čia – konkretūs maršrutai, patarimai iš praktikos ir tos smulkmenos, kurias sužinai tik tada, kai pats važiuoji.
Alpių maršrutai – klasika, kuri nepabosta
Jei kalbame apie motociklų piligrimystę Europoje, Alpės yra tas pats, kas Meka musulmonams. Kiekvienas, kuris bent kiek domisi motociklų kelionėmis, anksčiau ar vėliau čia atsiduria. Ir suprantama kodėl – čia yra keliai, kurie buvo tiesiog sukurti motociklui.
Grossglockner High Alpine Road Austrijoje – tai vienas tų kelių, apie kuriuos skaičiau prieš pirmas keliones ir galvojau, kad žmonės perdeda. Neperdeda. 48 kilometrai vingiuotų posūkių, kalnų viršūnės, kurios žiūri į tave iš aukščiau nei 3000 metrų, ir tas jausmas, kai išvažiuoji į viršų ir supranti, kad debesis yra žemiau tavęs. Kelias mokamas (apie 37-40 eurų motociklui), bet kaina pateisinta. Rekomenduoju važiuoti anksti ryte – turistų autobusų dar mažiau, šviesa fotografijoms geresnė, ir oras švaresnis.
Stelvio Pass Italijoje – 75 posūkiai viename šlaite. Septyniasdeširmt penki. Kai pirmą kartą matai šį kelią iš apačios ir skaičiuoji tuos serpantinus, galvoji, kad tai kažkoks animacinis filmas. Bet tai realybė, ir ji yra nuostabi. Kelias atidarytas paprastai nuo birželio iki spalio, priklausomai nuo sniego. Vasarą čia būna tikras motociklininkų festivalis – sutiksi žmonių iš visų Europos kampelių.
Praktinis patarimas: Alpėse oras keičiasi labai greitai. Net jei ryte saulė šviečia ir termometras rodo 25 laipsnius apačioje, viršuje gali būti 8-10 laipsnių ir lietus. Visada turėk lietaus kombinezoną pasiekiamoje vietoje – ne krepšyje, o ten, kur gali greitai pasiekti. Ir nepamiršk, kad aukštyje motociklo variklis dirba kitaip – karbiuratoriniai motorai tai jaučia labiau nei injekciniai.
Balkanai – laukinė Europa, kurios dar daug kas nematė
Jei Alpės yra motociklininkų klasika, tai Balkanai – tai tas slaptasis albumas, kurį atrandi ir negali patikėti, kad tiek laiko apie jį nežinojai. Keliai čia blogesni, infrastruktūra ne tokia patogi, bet tai, ką gauni mainais – neįkainojama.
Juodkalnija yra šalis, kuri turėtų būti kiekvieno motociklininko sąraše. Kotor įlanka, kurią matai iš kalno viršaus – tai vienas tų vaizdų, kuris tiesiog sustabdo. Kelias į Lovćen nacionalinį parką su tais begaliniais serpantinais virš įlankos – tai gryna motociklininkų poezija. Šalis maža, bet tankiai supakuota įspūdžiais.
Albanija – čia jau reikia šiek tiek drąsos ir pasiruošimo. Keliai įvairūs – nuo puikių naujų magistralių iki tokių, kur geriau važiuoti lėtai ir žiūrėti į priekį. Bet žmonės nuostabūs, maistas pigus ir skanus, o kraštovaizdis – toks, kokio Vakarų Europoje jau nebėra. Shkodra, Gjirokastra, Rivjera – kiekvienas kampas turi savo charakterį. Benzinas pigus, bet kokybė kartais kelia klausimų – geriau tankintis didesniuose miestuose prie žinomų tinklų.
Bosnija ir Hercegovina – Neretva upės kanjonas, Mostar, kalnų keliai į Sarajevą. Šalis, kuri vis dar gyja nuo karo žaizdų, bet priima keliautojus su tokiu šilumu, kurio retai kur rasi. Kelias per Sutjeska nacionalinį parką yra vienas tų, kuriuos prisimeni metų metais.
Svarbus dalykas dėl Balkanų – draudimas. Patikrink, ar tavo motociklo draudimas galioja visose šalyse, kurias planuoji aplankyti. Kai kurioms šalims (pvz., Kosovui, Albanijai) gali reikėti papildomo draudimo prie sienos. Tai nėra brangu, bet reikia žinoti iš anksto.
Škotija ir Airija – kai rūkas tampa dalimi kelionės
Šiaurės vakarų Europa motociklininkams – tai visiškai kitas pasaulis. Čia nevažiuoji dėl saulės (jos tikrai negarantuota), nevažiuoji dėl šilto oro. Važiuoji dėl to kraštovaizdžio, kuris atrodo kaip iš fantasy romano, dėl tų kelių, kurie vingiuoja per pelkes ir ežerus, ir dėl to jausmo, kad esi kažkur tikrai toli nuo visko.
Škotijos NC500 – North Coast 500 – tai maršrutas, kuris pastaraisiais metais tapo tikru fenomenu. 500 mylių aplink Škotijos šiaurinę pakrantę. Kelias eina per Highlands, pro senovines pilis, per žvejų kaimelius, kur laivai vis dar plaukia kaip plaukė prieš šimtą metų. Kelias techniškai nėra sudėtingas – tai vienos juostos keliai su prasilenkimo vietomis, vadinamieji „single track roads”. Bet reikia kantrybės ir atsargumo, ypač kai priešais ateina sunkvežimis.
Geriausia važiuoti gegužę arba rugsėjį – vasarą turistų srautas išauga dramatiškai, o viešbučiai ir nakvynės namai užsirezervuoja mėnesiais į priekį. Gegužę dar šalta (turėk šiltų sluoksnių), bet keliai laisvesni ir gamta žydi.
Airija – Wild Atlantic Way pakrantė. Beveik 2500 kilometrų pakrantės kelio nuo Donegal šiaurėje iki Kork pietuose. Cliffs of Moher, Dingle pusiasalis, Connemara – tai ne tik pavadinimai, tai patirtys. Airiai myli motociklininkus, pub’ai visada atviri, ir tas jausmas, kai stovi ant uolų krašto ir žiūri į Atlantą – tai kažkas, ko nepamiršti.
Praktinis patarimas dėl Britanijos salų: Vairuojama kairėje pusėje. Tai skamba trivialiai, bet pirmą kartą tai gali sukelti tikrą stresą, ypač posūkiuose ir apskritimuose. Pirmą dieną važiuok lėčiau nei įprastai, leisk smegenims persijungti. Ypač pavojingi momentai – kai išvažiuoji iš parkingo ar po sustojimo, kai refleksas nori vesti į dešinę pusę.
Pirėnai ir Ispanija – kai nori saulės ir posūkių vienu metu
Ispanija motociklininkams yra kaip tas restoranas, kuriame gali valgyti kiekvieną dieną ir vis tiek rasti kažką naujo. Šalis didžiulė, klimatas įvairus, keliai – dauguma puikūs, ir ta motociklininkų kultūra čia tikrai gyva.
Pirėnai – tai Alpių jaunesnis brolis, kuris nori įrodyti, kad irgi gali. Keliai čia mažiau turistiniai, posūkiai ne mažiau įspūdingi, o ispaniška ir prancūziška pusės turi visiškai skirtingą charakterį. Col du Tourmalet, Puerto de la Bonaigua, Ordesa nacionalinis parkas – tai tik keletas iš tų vietų, kurios verčia sustoti ir tiesiog žiūrėti.
Andalūzija – pietų Ispanija su baltais kaimeliais ant kalnų viršūnių, apelsinų sodais ir tais keliais, kurie vingiuoja per Sierra Nevada. Ronda – miestas ant uolų krašto – yra viena tų vietų, kurią pamatęs supranti, kodėl žmonės keliauja. Vasarą čia karšta (40+ laipsnių), todėl geriausia važiuoti pavasarį arba rudenį.
Asturija ir Galisija – šiaurės vakarų Ispanija, kurios daugelis net nežino. Žalia, drėgna, su kalnais ir pakrante. Picos de Europa nacionalinis parkas – tai vienas gražiausių kalnų masyvų Europoje, ir jis nėra perpildytas turistų kaip Alpės. Keliai čia siauroki, bet asfaltas dažniausiai geras.
Ispanijoje svarbu žinoti apie DGT (kelių policija) – jie aktyviai tikrina greitį ir dokumentus. Motociklininkams privaloma turėti atšvaitinę liemenę (hi-vis vest) pasiekiamoje vietoje – ne krepšyje, o ant motociklo arba ant savęs. Techniškai ji turi būti užsidėta prieš išlipant iš transporto priemonės avarijos atveju.
Norvegija ir Skandinavija – ten, kur keliai baigiasi ir prasideda fjordai
Norvegija motociklininko akimis – tai šalis, kuri atrodo sukurta specialiai tam, kad padarytum kuo daugiau nuotraukų ir grįžtum namo su jausmu, kad pamatei kažką, ko dauguma žmonių niekada nematys. Fjordai, kalnų keliai, tunelius, kurie eina tiesiai per kalno vidurį – tai viskas čia.
Atlanterhavsveien – Atlanto kelio maršrutas. Kelias, kuris eina per mažas salas ir uolėtus kyšulius, su tiltais virš bangų. Kai oras audringas, bangos persirita per kelią. Kai oras geras – tai tiesiog nerealumo riba. Šis kelias yra pavadintas vienu gražiausių kelių pasaulyje, ir tai nėra perdėjimas.
Trollstigen – „Trolio laiptai”. Kelias su 11 posūkių, kylantis stačiai į viršų per krioklį. Jis atidarytas tik vasarą (paprastai nuo gegužės iki spalio). Čia visada daug turistų, bet tai suprantama – vaizdas iš viršaus yra tiesiog neįtikėtinas.
Norvegija brangi. Tai reikia priimti kaip faktą. Benzinas, maistas, nakvynė – viskas kainuoja daugiau nei kitur Europoje. Bet yra sprendimų: kempingai čia puikūs ir palyginti pigūs, „Allemannsretten” (laisvos stovyklavietės teisė) leidžia stovyklauti gamtoje nemokamai, ir apsipirkimas prekybos centruose (o ne restoranuose) gerokai sumažina išlaidas.
Svarbu: Norvegijoje labai griežtos greičio taisyklės ir labai aktyviai naudojami greičio matuokliai. Baudos milžiniškos – gali netekti vairuotojo pažymėjimo net ir už nedidelį viršijimą. Čia tikrai neverta rizikuoti.
Kaip pasiruošti ilgai kelionei – ne teorija, o praktika
Galima skaityti šimtus straipsnių apie pasiruošimą, bet svarbiausia – tai patirtis. Tačiau yra keletas dalykų, kurie tikrai padeda ir kuriuos sužinai arba iš klaidų, arba iš kitų žmonių klaidų.
Motociklas: Prieš ilgą kelionę – pilnas techninis patikrinimas. Padangos (ne tik protektoriaus gylis, bet ir šoniniai paviršiai, nes senėjimas daro savo), grandinė ir žvaigždutės, stabdžių trinkelės, alyvos lygis, šviesos. Jei planuoji važiuoti per Balkanus ar kitas šalis su ribotu motociklų servisu – pasiimk pagrindinių atsarginių dalių: atsarginį saugiklių rinkinį, pluoštą, žvakę (jei taikoma), rankinį oro siurblį ar CO2 kapsulę padangoms.
Bagažas: Mažiau yra daugiau. Tai skamba kaip klišė, bet tai tiesa. Kiekvienas kilogramas ant motociklo keičia jo elgesį, ypač kalnų keliuose. Standartinis patarimas – sudėk viską, ką manai, kad reikia, tada išimk pusę. Geras krepšių sistema (hard cases arba soft panniers su apsauga nuo lietaus) yra investicija, kuri atsipirks.
Apranga: Apsauginė apranga – ne pasirinkimas, o būtinybė. Šarvai alkūnėse, keliuose, nugaroje ir pečiuose. Geriausia – CE 2 lygio apsauga. Ir sluoksniai: vasarą kalnuose gali reikėti to paties sluoksnio, kurį nešioji žiemą mieste.
Navigacija: GPS įrenginys arba telefono laikiklis su navigacine programa. Google Maps veikia, bet Kurviger arba Calimoto yra specialiai sukurti motociklininkams ir randa vingiuotus, įdomius kelius, o ne greičiausius. Visada turėk offline žemėlapius – kalnuose ir atokiuose rajonuose ryšys dingsta.
Draudimas ir dokumentai: Europos sveikatos draudimo kortelė (ESDK) – privaloma. Papildomas kelionių draudimas su repatriacijos ir motociklo pagalbos kelyje aprėptimi – labai rekomenduojama. Kai kurios draudimo kompanijos siūlo specialius motociklininkų kelionių draudimus, kurie apima ir motociklo transportavimą avarijos atveju.
Kai kelias tampa gyvenimo būdu – mintys iš balno
Yra kažkas, kas nutinka žmogui po kelių dienų motociklo kelionės. Tas miesto triukšmas, tos skubos, tos begalinės užduočių sąrašos – jie kažkaip nutolsta. Lieki tu, kelias, oras ir tas variklio garsas, kuris po kurio laiko tampa kažkuo panašiu į meditaciją.
Europa motociklu nėra apie tai, kiek kilometrų nuvažiuoji per dieną. Tai apie tą kavinę mažame Provanso kaimelyje, kur senas vyras žaidžia boules ir nori papasakoti apie savo jaunystę. Apie tą vakarą Juodkalnijoje, kai sutiki kitus motociklininkus iš Lenkijos ir Ispanijos, ir visi kartu sėdite prie stalo ir kalbate ta keliautojų kalba, kuri neturi žodžių, bet visi supranta. Apie tą rytą Norvegijoje, kai rūkas kyla nuo fjordo ir tu stovi vienas ir galvoji, kad šiuo momentu niekas pasaulyje neturi to, ką turi tu.
Pradedantiesiems – nebijokite. Pirmoji ilga kelionė visada atrodo per didelė, per sudėtinga, per daug nežinomųjų. Bet kiekvienas, kuris dabar važinėja per Europą, kažkada turėjo tą pirmą kartą. Pradėkite nuo trumpesnių maršrutų, pažinkite savo motociklą, išmokite pakuoti bagažą ir skaityti orų prognozes. O paskui – tiesiog važiuokite.
Europa laukia. Ji niekur nedings. Bet tie momentai, kuriuos galėjai turėti ir neturėjai – tie dingsta.
