Važiuoti per Europą – vienas malonumas. Plačios autostrados, vingiuoti kalnų keliai, romantiški pajūrio maršrutai. Bet kartu su tuo malonumu ateina ir vienas nemalonus palydovas – greičio kameros, kurios gali labai greitai paversti puikią kelionę brangiai kainuojančia pamoka. Ir čia ne tik apie pinigus – kiekviena šalis turi savo taisykles, savo baudų sistemas, savo požiūrį į greičio kontrolę. Kas vienoje šalyje yra norma, kitoje gali kainuoti šimtus eurų.
Šiame straipsnyje pabandysime sudėlioti viską į vietas – kur Europoje greičio kameros stovi dažniausiai, kaip jos veikia, kokios baudos gresia ir ką reikia žinoti prieš leidžiantis į kelionę.
Kaip iš viso veikia greičio kameros Europoje
Prieš kalbant apie konkrečias šalis, verta suprasti, kad greičio kameros nėra vienas vienodas dalykas. Europoje naudojami keli skirtingi tipai, ir kiekvienas iš jų veikia kitaip.
Stacionarios greičio kameros – tai tos, kurias matai prie kelio stovint ant stulpo arba specialioje dėžutėje. Jos fiksuoja greitį konkrečiame taške. Dažniausiai apie jas įspėja kelio ženklai, nors tai priklauso nuo šalies.
Vidutinio greičio kameros (angl. average speed cameras arba SPECS) – šito tipo kameros yra tikroji galvos skausmas tiems, kurie įpratę sulėtėti tik prie kameros, o paskui vėl spausti. Sistema fiksuoja automobilio numerį dviejuose taškuose ir apskaičiuoja vidutinį greitį tarp jų. Jungtinėje Karalystėje, Italijoje, Nyderlanduose ir Austrijoje šios sistemos labai paplitusios.
Mobilios kameros – policijos automobiliuose, furgonuose arba tiesiog rankose laikomi radarai. Jų nenumatysi, nes jie gali būti bet kur ir bet kada.
Sekcijų greičio kontrolė – panaši į vidutinio greičio sistemas, bet dažnai apima ilgesnius ruožus ir naudojama tunelių bei tiltų apsaugai. Austrija ir Šveicarija čia pirmauja.
Svarbu žinoti: daugelyje Europos šalių GPS navigacijos prietaisai, kurie įspėja apie greičio kameras, yra legalūs. Tačiau kai kuriose šalyse – pavyzdžiui, Prancūzijoje – tokių įspėjimų naudojimas yra draudžiamas arba apribotas. Apie tai – daugiau žemiau.
Prancūzija – viena griežčiausių šalių Europoje
Prancūzija yra viena iš tų šalių, kur greičio kontrolė tikrai rimta. Čia veikia daugiau nei 4 000 stacionarių greičio kamerų, ir jų skaičius nuolat auga. Be to, Prancūzija aktyviai naudoja vidutinio greičio sistemas – ypač ilgesnėse autostradomis.
Bet svarbiausia, ką reikia žinoti apie Prancūziją: čia draudžiama naudoti įrenginius, kurie įspėja apie greičio kamerų vietas. Techniškai GPS navigacija su kamerų žymėjimu yra uždrausta. Praktikoje tai reiškia, kad jei policija sustabdo ir randa, kad tavo telefonas rodo kamerų vietas – gali sulaukti baudos. Waze ir kitos programėlės oficialiai turėtų būti nustatytos taip, kad nerodytų kamerų įspėjimų Prancūzijoje, nors realybėje tai ne visada veikia.
Greičio kameros Prancūzijoje dažniausiai randamos:
- Autostradomis (A šalies keliai) – ypač artėjant prie miestų
- Nacionaliniuose keliuose (N keliai) – kur greičio limitas 80 km/h
- Miestų prieigose ir perėjose
- Tunelių įvažiavimuose
Baudos Prancūzijoje gana solidžios. Viršijus greitį iki 20 km/h – 68 eurų bauda. Viršijus 20–30 km/h – 135 eurai. Viršijus daugiau nei 50 km/h – galima netekti teisių vietoje. Užsienio vairuotojams baudos taip pat taikomos, ir Prancūzija turi sutartis su daugeliu ES šalių dėl baudų išieškojimo.
Vokietija – autobanas be limito, bet ne visur
Vokietija – tai tas atvejis, kai žmonės galvoja „autobanas, nėra limito, galima važiuoti kiek nori”. Iš dalies tiesa, bet tik iš dalies. Apie 30% vokiečių autobanų turi rekomenduojamą greitį 130 km/h, bet ne privalomą. Tačiau likusioje dalyje – ypač miestuose, remonto zonose ir tam tikruose ruožuose – greičio limitai yra ir jie kontroliuojami.
Vokietijoje greičio kameros dažniausiai stovi:
- Remonto zonose – čia limitai sumažinami ir kontrolė intensyvėja
- Miestų centruose ir gyvenamųjų rajonų prieigose
- Prie mokyklų ir darželių
- Žiedinėse sankryžose ir prie šviesoforų
Vokietijoje labai paplitusios mobilios kameros – policijos automobiliai su radarais, pastatytais ant stogo arba furgonai su kameromis. Jų nenumatysi, ir jie gali stovėti bet kur, kur yra greičio limitas.
Baudos Vokietijoje yra žinomos kaip vienos pagrįsčiausių Europoje – ne per didelės, bet ir ne per mažos. Viršijus iki 10 km/h – 30 eurų. Viršijus 21–25 km/h – 100 eurų ir 1 taškas. Viršijus daugiau nei 70 km/h – 600 eurų, 2 taškai ir 3 mėnesių teisių atėmimas. Vokietijoje veikia taškų sistema (Flensburg), ir užsienio vairuotojams baudos irgi taikomos.
Praktinis patarimas: Vokietijoje GPS įrenginiai su kamerų žymėjimu yra legalūs, tačiau jei vairuotojas naudoja telefoną rankoje – tai atskira bauda. Telefonas turi būti tvirtinamas laikiklyje.
Italija – kameros visur, bet sistema sudėtinga
Italija – tai šalis, kur greičio kontrolė yra intensyvi, bet sistema gali atrodyti chaotiška. Čia veikia ir stacionarios kameros, ir vidutinio greičio sistemos (vadinamos Tutor arba Safety Tutor), ir mobilios kameros. Sistema Tutor ypač paplitusi autostradomis – ji fiksuoja automobilį dviejuose taškuose ir skaičiuoja vidutinį greitį.
Italijoje greičio kameros dažniausiai randamos:
- Autostradomis – Tutor sistema veikia daugelyje pagrindinių maršrutų
- Miestų centruose – ypač Romoje, Milane, Florencijoje
- Prie šviesoforų – ZTL (Zona Traffico Limitato) zonose
- Tunelių įvažiavimuose
Ypatingas dėmesys ZTL zonoms. Tai ne tik greičio kontrolė – tai apskritai draudžiamų zonų sistema miestų centruose. Jei įvažiuoji į ZTL zoną be leidimo, gauni baudą automatiškai. Daug turistų tai sužino tik grįžę namo, kai gauna baudos laišką. Florencija, Roma, Siena – visur šios zonos yra, ir jos pažymėtos ženklais, bet ne visada akivaizdžiai.
Baudos Italijoje gana didelės. Viršijus iki 10 km/h – 42–173 eurai. Viršijus 10–40 km/h – 173–694 eurai. Viršijus daugiau nei 40 km/h – 543–2 172 eurai ir teisių atėmimas. Italija turi susitarimus su ES šalimis dėl baudų išieškojimo, taigi tikėtis, kad bauda „pradings” – neverta.
Ispanija ir Portugalija – pietų Europos greičio kontrolė
Ispanija ir Portugalija – populiarūs kelionių tikslai, ir abi šalys turi gerai išvystytą greičio kontrolės infrastruktūrą.
Ispanijoje veikia daugiau nei 700 stacionarių greičio kamerų, ir jų skaičius auga. Ispanija aktyviai naudoja ir vidutinio greičio sistemas – ypač autostradomis. Kameros dažniausiai randamos:
- Pagrindinėse autostradomis (AP ir A keliai)
- Miestų prieigose – ypač Madride, Barselonoje, Valensijoje
- Kalnų perėjose ir vingiuotuose keliuose
Ispanijoje veikia taškų sistema – pradedama nuo 12 taškų, ir kiekvieną kartą viršijus greitį taškai atimami. Užsienio vairuotojams baudos taip pat taikomos, ir Ispanija aktyviai bendradarbiauja su kitomis ES šalimis.
Portugalijoje situacija panaši. Čia ypač daug kamerų autostradomis ir nacionaliniuose keliuose. Portugalija žinoma tuo, kad greičio kameros dažnai stovi prie ženklų, kurie įspėja apie jas – bet ne visada. Baudos Portugalijoje yra vienos didžiausių Europoje: viršijus daugiau nei 60 km/h – iki 2 500 eurų ir teisių atėmimas.
Praktinis patarimas keliaujantiems į Ispaniją ar Portugaliją: atsisiųskite atnaujintą žemėlapį į savo GPS. Kameros čia dažnai atnaujinamos ir perkeliamos, todėl seni duomenys gali nepadėti.
Skandinavija ir Beniliuksas – kur baudos tikrai skaudžios
Skandinavijos šalys – Norvegija, Suomija, Švedija – yra žinomos tuo, kad baudos čia skaičiuojamos pagal vairuotojo pajamas. Tai reiškia, kad turtingas žmogus gali gauti baudą, kuri siekia kelis tūkstančius eurų už tą patį pažeidimą, už kurį neturtingas žmogus mokėtų kelis šimtus. Sistema vadinama „dienomis” – bauda apskaičiuojama kaip tam tikras dienų skaičius, padaugintas iš dienos pajamų.
Norvegijoje greičio kameros labai paplitusios – ypač tuneliuose (kurių Norvegijoje yra labai daug) ir kalnų keliuose. Norvegija naudoja ir vidutinio greičio sistemas. Bauda už 20 km/h viršijimą gali siekti 5 000–8 000 Norvegijos kronų (apie 400–700 eurų).
Suomijoje sistema panaši. Čia baudos taip pat skaičiuojamos pagal pajamas, ir yra žinomų atvejų, kai turtingi verslininkai gavo baudas, siekiančias dešimtis tūkstančių eurų. Greičio kameros Suomijoje dažniausiai randamos greitkeliuose ir tarpmiestiniuose keliuose.
Nyderlanduose greičio kontrolė labai intensyvi. Čia veikia daugybė stacionarių kamerų ir vidutinio greičio sistemų. Nyderlandai ypač griežti dėl greičio miestų zonose – 30 km/h zonos labai paplitusios ir kontroliuojamos. Bauda už 10 km/h viršijimą mieste – apie 100 eurų.
Belgijoje greičio kameros labai paplitusios autostradomis ir miestų prieigose. Belgija taip pat naudoja mobiliąsias kameras ir policijos patrulius su radarais. Baudos čia solidžios – viršijus 40 km/h – iki 4 000 eurų.
Rytų Europa – nuo griežtų iki liberalių
Rytų Europoje situacija labai skiriasi nuo šalies prie šalies. Čia yra ir labai griežtų sistemų, ir tokių, kur kontrolė dar nėra tokia intensyvi.
Lenkija pastaraisiais metais labai sustiprino greičio kontrolę. Čia veikia Sistema Automatycznego Nadzoru nad Ruchem (CANARD) – automatinė greičio kontrolės sistema su daugybe kamerų visoje šalyje. Lenkijoje ypač daug kamerų greitkeliuose ir nacionaliniuose keliuose. Baudos Lenkijoje yra gana didelės pagal vietos standartus, bet palyginus su Vakarų Europa – vidutinės.
Čekija aktyviai naudoja mobiliąsias kameras ir policijos patrulius. Čia ypač daug kontrolės autostradomis ir prie miestų. Čekija žinoma tuo, kad policija gali reikalauti baudą sumokėti vietoje – grynaisiais. Tai svarbu žinoti.
Vengrija turi gana gerai išvystytą kamerų tinklą autostradomis. Čia taip pat veikia vidutinio greičio sistemos kai kuriuose ruožuose. Baudos Vengrijoje yra vidutinės.
Rumunija ir Bulgarija – čia kamerų mažiau, bet policijos patruliavimas aktyvus. Ypač Rumunijoje policija aktyviai sustabdo vairuotojus ir reikalauja baudų sumokėjimo vietoje. Svarbu žinoti, kad Rumunijoje greičio limitai kai kuriuose keliuose yra žemesni nei atrodo.
Lietuva, Latvija, Estija – Baltijos šalys turi stacionarių kamerų tinklą, kuris nuolat plečiamas. Lietuvoje kameros dažniausiai randamos greitkeliuose (A1, A2, A5 ir kt.) ir miestų prieigose. Latvijoje ir Estijoje situacija panaši. Baudos Baltijos šalyse yra vidutinės pagal ES standartus.
Ką daryti, kad nepakliūtum – praktiniai patarimai keliautojams
Žinoti, kur yra kameros – gerai. Bet dar geriau – žinoti, kaip elgtis, kad apskritai nebūtų problemų. Štai keletas praktinių patarimų, kurie tikrai pravers.
Naudokite atnaujintą GPS su kamerų duomenų baze. Garmin, TomTom ir kiti gamintojai reguliariai atnaujina kamerų duomenų bazes. Taip pat galite naudoti Waze – ši programėlė rodo kameras realiu laiku ir yra atnaujinama pačių vartotojų. Tačiau atminkite – Prancūzijoje tokių įspėjimų naudojimas yra apribotas.
Prieš kelionę patikrinkite greičio limitus kiekvienoje šalyje. Tai skamba trivialiai, bet daugelis vairuotojų to nepadaro. Pavyzdžiui, Prancūzijoje šlapiu oru greičio limitas sumažinamas – tai ne visi žino. Lenkijoje greitkeliuose limitas 140 km/h, o ne 130 km/h kaip daugelyje kitų šalių.
Atkreipkite dėmesį į kelio ženklus. Europos šalyse dažniausiai prieš kameras stovi perspėjamieji ženklai. Tačiau ne visada – ypač mobilios kameros neįspėja. Todėl geriausia strategija – tiesiog laikytis greičio limito.
Žinokite, kaip veikia baudų išieškojimas. ES direktyva dėl tarpvalstybinių pažeidimų reiškia, kad bauda, gauta kitoje ES šalyje, gali pasiekti jus namuose. Šalys aktyviai keičiasi informacija. Tikėtis, kad bauda „pradings” – rizikinga strategija.
Jei sustabdo policija – būkite mandagūs ir ramūs. Kai kuriose šalyse (Čekija, Rumunija) policija gali reikalauti sumokėti baudą vietoje. Turėkite šiek tiek grynųjų. Jei nesutinkate su bauda – galite prašyti oficialaus protokolo ir ginčyti vėliau.
Atsisiųskite šalių greičio kamerų žemėlapius offline. Jei važiuojate per šalis be interneto prieigos, offline žemėlapiai su kamerų žymėjimais gali labai praversti. Programėlės kaip Maps.me arba HERE WeGo leidžia atsisiųsti žemėlapius ir naudoti be interneto.
Keliauk protingai – ir malonumas išliks malonumu
Greičio kameros Europoje – tai ne priešai, o tiesiog realybė, su kuria reikia susitaikyti. Kiekviena šalis turi savo sistemą, savo logiką, savo baudų dydžius. Prancūzija draudžia kamerų įspėjimus, Skandinavija skaičiuoja baudas pagal pajamas, Italija turi ZTL zonas, kurios gali sugadinti atostogas net ir nepažeidus greičio limito.
Geriausia strategija – ne ieškoti, kaip išvengti kamerų, o tiesiog važiuoti atsakingai. Tai skamba kaip klišė, bet praktiškai tai reiškia: prieš kelionę 15 minučių paskirkite tam, kad patikrintumėte greičio limitus šalyse, per kurias važiuosite, atnaujinkite GPS duomenis ir žinokite, kokios taisyklės galioja kiekvienoje šalyje. Tada galėsite mėgautis kelione – nesvarbu, ar tai būtų Prancūzijos autostrady, Norvegijos tuneliai ar Italijos vingiuoti kalnų keliai – be jokios baimės, kad grįžę namo rasite nemalonų laišką su bauda.
Kelionė automobiliu per Europą yra vienas geriausių būdų pažinti žemyną. Tiesiog žinokite taisykles – ir kelias bus laisvas.
