Kodėl sunkvežimių vairuotojų trūksta visoje Europoje
Jei kada nors stebėjotės, kodėl prekių pristatymas užtrunka ilgiau nei anksčiau, kodėl kai kurios parduotuvės lentynos retkarčiais lieka tuščios arba kodėl logistikos paslaugos brangsta – atsakymas dažniausiai yra paprastas: trūksta žmonių, kurie tuos krovinius veža. Logistikos sektoriaus darbuotojų trūkumas nėra naujiena, tačiau pastaraisiais metais ši problema įgavo tokį mastą, kad ją sunku ignoruoti net ir tiems, kurie su transportu tiesiogiai nesusiję.
Europos transporto asociacijos duomenimis, Europoje šiuo metu trūksta apie 600 000 sunkvežimių vairuotojų. Lietuvoje šis skaičius taip pat nemenkas – ekspertai kalba apie kelis tūkstančius laisvų darbo vietų, kurias tiesiog nėra kam užimti. Ir tai nėra situacija, kuri išsispręs savaime.
Kas iš tikrųjų vyksta logistikos rinkoje
Problema nėra vienmatė. Čia susipina kelios tendencijos vienu metu, ir kiekviena iš jų pati savaime jau būtų iššūkis, o visos kartu – tai tikras galvos skausmas visam sektoriui.
Pirma, senėjanti darbo jėga. Vidutinis sunkvežimio vairuotojas Europoje yra 45–50 metų amžiaus. Tai reiškia, kad per artimiausius 10–15 metų didelė dalis dabartinių vairuotojų išeis į pensiją. Jaunimas į šią profesiją ateina gerokai lėčiau, nei senbuviai ją palieka. Kodėl? Priežasčių yra kelios, ir apie jas – šiek tiek vėliau.
Antra, COVID-19 pandemija sektoriui smogė dvigubai. Viena vertus, daugelis vairuotojų tuo laikotarpiu prarado darbą arba patys nusprendė keisti profesiją. Kita vertus, vairuotojų egzaminų centrai buvo uždaryti, o tai reiškia, kad naujų kategorijų pažymėjimų išdavimas sustojo keliems mėnesiams. Tas „prarastas” laikotarpis iki šiol jaučiamas.
Trečia, logistikos apimtys auga. E-komercija per pandemiją šovė į viršų ir negrįžo atgal. Žmonės įprato pirkti internetu, o tai reiškia daugiau siuntų, daugiau pristatymų, daugiau paskutinės mylios logistikos. Tačiau vairuotojų skaičius šio augimo nepasiveja.
Kodėl jaunimas neina į vairuotojus
Čia reikia kalbėti atvirai, nes dažnai šią temą vengiama liesti. Sunkvežimio vairuotojo profesija turi įvaizdžio problemą. Ir tai nėra tik romantizuotas požiūris – tai realybė, kurią patvirtina ir patys darbdaviai, ir jaunuoliai, kurie renkasi karjeros kelią.
Pirmiausia – finansiniai barjerai. Norint gauti CE kategorijos vairuotojo pažymėjimą (tai yra sunkvežimis su priekaba), reikia investuoti apie 3 000–5 000 eurų. Tai nemenka suma jaunam žmogui, kuris dar tik pradeda savo karjerą. Taip, yra galimybių mokytis darbdavio lėšomis, tačiau tokios sutartys dažnai apima įsipareigojimą dirbti kelis metus toje pačioje įmonėje, o tai ne visiems priimtina.
Antra – darbo sąlygos. Ilgos kelionės, naktys kabinoje, atskirtis nuo šeimos, nereguliarūs darbo grafikai. Jaunas žmogus, kuris vertina work-life balansą (o šiandieninė karta jį vertina labai), du kartus pagalvos prieš rinkdamasis profesiją, kuri reiškia savaitę ar dvi praleisti kelyje. Tai nėra kaprizas – tai tiesiog kitoks prioritetų išdėstymas.
Trečia – visuomeninis statusas. Nors sunkvežimio vairuotojas uždirba neblogai (patyrę vairuotojai Lietuvoje gali gauti 2 000–3 500 eurų į rankas), profesija visuomenėje nėra vertinama taip, kaip turėtų. „Važiuok mokytis, o ne vairuotoju dirbti” – tokia nuostata vis dar gyva daugelyje šeimų. Ir tai yra rimta kliūtis.
Sandėlių ir paskutinės mylios logistika – ne ką geriau
Sunkvežimių vairuotojai – tik viena logistikos sektoriaus dalis. Sandėlių darbuotojai, ekspeditoriai, kurjeriai – visur ta pati problema. Sandėlių sektoriuje darbuotojų kaita yra viena didžiausių bet kurioje pramonės šakoje. Žmonės ateina, pamato, kokios sąlygos, ir išeina.
Sandėlio darbas – tai ne tik dėžių kratymas. Šiuolaikiniame sandėlyje reikia mokėti dirbti su WMS (sandėlio valdymo sistemomis), suprasti FIFO/LIFO principus, žinoti pavojingų krovinių tvarkymo taisykles. Tačiau atlyginimai dažnai neatspindi šios kvalifikacijos reikalavimų. Minimalus arba šiek tiek virš minimalaus atlyginimas sandėlio darbuotojui – tai vis dar norma daugelyje įmonių, ir tai yra problema.
Kurjerių segmente situacija ironiška. E-komercijos bumas sukūrė milžinišką paklausą kurjeriams, tačiau darbo sąlygos daugelyje įmonių yra tokios, kad žmonės tiesiog nelieka. Dienos normos, kurias sunku įvykdyti, nuosavo automobilio reikalavimas, atskaitymai už pažeidimus – tai realybė, su kuria susiduria daugelis kurjerių. Nestebina, kad kaita šiame segmente siekia 50–80 procentų per metus kai kuriose įmonėse.
Kaip įmonės bando spręsti šią problemą
Logistikos įmonės nėra pasyvios stebėtojos. Daugelis aktyviai ieško sprendimų, tik ne visi jie vienodai veiksmingi.
Vienas populiariausių sprendimų – darbuotojų pritraukimas iš užsienio. Ukrainiečiai, baltarusiai, uzbekai, filipiniečiai – Lietuvos logistikos įmonės aktyviai samdo darbuotojus iš šių šalių. Tai laikinas sprendimas, kuris turi savo privalumų ir trūkumų. Privalumas – greitas darbo jėgos papildymas. Trūkumas – kalbos barjeras, kultūriniai skirtumai, papildomos administracinės išlaidos, susijusios su leidimų tvarkymu.
Kitas kelias – automatizacija. Sandėliai investuoja į robotus, konvejerius, automatizuotas rūšiavimo sistemas. Tai sumažina poreikį žmonėms, tačiau reikalauja didelių pradinių investicijų ir sukuria naują iššūkį – reikia žmonių, kurie tuos robotus prižiūrės ir programuos.
Kai kurios įmonės eina atlyginimų kėlimo keliu. Ir tai veikia – bent jau trumpuoju laikotarpiu. Tačiau tai yra konkurencinis žaidimas, kuriame laimi didžiausios kišenės. Mažesnės įmonės negali sau leisti konkuruoti su didelių logistikos operatorių siūlomais atlyginimais.
Taip pat verta paminėti mokymo programas. Kai kurios įmonės bendradarbiauja su profesinėmis mokyklomis, siūlo stipendijas, apmoka vairuotojų licencijų išlaidas. Tai ilgalaikis investavimas, kuris duoda rezultatų, tačiau ne iš karto.
Technologijos kaip sprendimas – ar tikrai?
Kalbant apie logistikos darbuotojų trūkumą, neišvengiamai iškyla autonominių sunkvežimių tema. Ar savivaldžiai sunkvežimiai išspręs problemą? Atsakymas – taip, bet ne taip greitai, kaip norėtume.
Autonominiai sunkvežimiai jau važinėja – tiek JAV, tiek Europoje vyksta bandomieji projektai. Tačiau iki masinio diegimo dar toli. Infrastruktūros reikalavimai, reguliavimo klausimai, saugumo standartai – visa tai yra rimtos kliūtys. Ekspertai kalba apie 10–20 metų laikotarpį, kol autonominiai sunkvežimiai taps tikra alternatyva tradiciniams vairuotojams.
Tuo tarpu tokios technologijos kaip maršrutų optimizavimo sistemos, telematika, skaitmeniniai krovinių biržos platformos jau dabar padeda efektyviau naudoti turimus išteklius. Jei vairuotojas per dieną gali atlikti 20 pristatymų vietoj 15 dėl geresnio maršruto planavimo – tai jau yra reali nauda, kuri mažina darbuotojų poreikį.
Drono pristatymai – dar viena technologija, kuri jau nebe fantastika. Kai kuriose šalyse dronai jau pristatinėja siuntas į sunkiai pasiekiamas vietoves. Tačiau miestų logistikoje tai vis dar eksperimentas, o ne sprendimas.
Ką galėtų padaryti valstybė
Logistikos sektoriaus darbuotojų trūkumas nėra tik privačių įmonių problema. Tai sisteminė problema, kuriai spręsti reikia ir valstybės įsitraukimo.
Pirmiausia – vairuotojų mokymo subsidijos. Jei valstybė subsidijuotų CE kategorijos pažymėjimų įgijimą (panašiai kaip tai daroma kai kuriose Vakarų Europos šalyse), tai žymiai sumažintų finansinį barjerą jauniems žmonėms. Tai nėra dovana – tai investicija į infrastruktūrą, nes be vairuotojų ekonomika tiesiog neveikia.
Antra – profesinio mokymo reforma. Profesinės mokyklos turėtų aktyviau bendradarbiauti su logistikos įmonėmis, kurti dvejopo mokymo programas (kaip Vokietijoje), kur teorija derinama su praktika realioje įmonėje. Šiuo metu atotrūkis tarp to, ko mokoma mokykloje, ir to, ko reikia darbe, yra per didelis.
Trečia – darbo sąlygų reguliavimas. Kurjerių ir sandėlių darbuotojų teisių apsauga turėtų būti stipresnė. Kai žmonės dirba sunkų fizinį darbą, bet gauna minimalų atlyginimą ir neturi jokių garantijų, tai nėra tvari situacija. Valstybė gali ir turi nustatyti minimalius standartus.
Ketvirta – migracijos politika. Jei jau pritraukiame darbuotojus iš trečiųjų šalių, tai leidimų išdavimo procesas turėtų būti greitesnis ir paprastesnis. Šiuo metu įmonės kartais laukia mėnesius, kol darbuotojas gaus reikiamus dokumentus – o tuo metu kroviniai stovi.
Kelias į priekį: realistiški lūkesčiai ir konkreti veikla
Logistikos sektoriaus darbuotojų trūkumas nėra problema, kurią galima išspręsti per metus ar du. Tai struktūrinis iššūkis, kuris reikalauja ilgalaikio mąstymo ir koordinuotų veiksmų iš kelių pusių vienu metu.
Jei esate logistikos įmonės vadovas ar HR specialistas, štai keletas konkrečių žingsnių, kurie veikia:
- Investuokite į darbuotojų mokymą – ne tik techninius įgūdžius, bet ir vadovavimo kompetencijas. Žmonės lieka ten, kur mato augimo galimybes.
- Peržiūrėkite darbo grafikus – ar tikrai visi darbai turi būti atliekami naktimis ar savaitgaliais? Lankstumas pritraukia ir išlaiko darbuotojus.
- Bendradarbiaukite su mokyklomis – praktikos vietos, ekskursijos į sandėlius, stipendijos. Tai ilgalaikė investicija, kuri atsipirks.
- Nekopijuokite konkurentų atlyginimų – kartais nefinansiniai privalumai (gera įranga, pagarbus vadovavimas, aiški karjeros trajektorija) sveria daugiau nei keli šimtai eurų papildomai.
Jei esate jaunas žmogus, svarstantis karjerą logistikoje – tai nėra bloga idėja. Sektorius auga, kvalifikuotų specialistų poreikis didėja, o atlyginimai kyla. Ekspeditorius, logistikos vadybininkas, tiekimo grandinės specialistas – tai profesijos, kurioms šiandien yra didelė paklausa ir kurios niekur nedings. Net ir automatizacijos amžiuje žmonės, kurie supranta, kaip kroviniai juda iš taško A į tašką B, bus reikalingi.
Galiausiai – vartotojų perspektyva. Mes visi esame logistikos grandinės dalis. Kai reikalaujame pristatymo tą pačią dieną už minimalią kainą, mes iš tikrųjų reikalaujame, kad kažkas dirbtų labai sunkiai už labai mažai. Sąmoningesnis vartojimas – tai irgi dalis sprendimo. Tai skamba kaip klišė, bet tai tiesa: jei mokėsime šiek tiek daugiau už pristatymą, tą skirtumą galima perduoti vairuotojui ar sandėlio darbuotojui kaip orų atlyginimą.
Logistikos krizė nėra neišsprendžiama. Tačiau ji reikalauja, kad visi suinteresuoti – įmonės, valstybė, švietimo sistema ir mes patys kaip vartotojai – imtumėmės atsakomybės ir nustotume tikėtis, kad problema išsispręs savaime. Nes ji nesispręs.
