Kodėl Skandinavija automobiliu – tai visai kas kita
Yra tokių kelionių, kurios lieka atmintyje dešimtmečiais. Skandinavija automobiliu – kaip tik tokia. Ne dėl to, kad ten kažkas ypatingai egzotiška ar nepasiekiama, o dėl to, kad čia kelias pats savaime tampa kelione. Norvegijos fjordai, Švedijos miškų jūros, Suomijos tūkstančiai ežerų – visa tai atrodo visiškai kitaip pro automobilio langą, kai pats vairuoji, pats renkiesi, kada sustoti, ir pats nusprendiš, ar verta pasukti į tą nežinomą keliuką, kuris kažkur vingiuoja į kalną.
Skirtingai nuo organizuotų turistinių autobusų ar skrydžių tarp miestų, automobilis čia suteikia laisvę, kurios niekaip kitaip nepakartosi. Galima sustoti prie kiekvieno krioklio, prie kiekvieno fjordo atšakos, prie kiekvieno keistokai atrodančio ženklo, kuris žada kažką įdomaus už posūkio. Ir dažniausiai ten tikrai yra kažkas įdomaus.
Bet prieš pakraunant lagaminus ir leidžiantis į kelią, verta gerai pasiruošti. Skandinavija – ne Pietų Europa, kur galima važiuoti be jokio plano ir viskas išsispręs savaime. Čia atstumai dideli, degalinės kartais retos, o kai kuriuose keliuose žiemą be tinkamų padangų tiesiog nepraeisi. Tad kalbėkime apie tai rimtai.
Maršrutas per Norvegiją: fjordai, tuneliai ir keliai, kurių nepamiršti
Norvegija – tai tikriausiai pirmoji šalis, kuri ateina į galvą kalbant apie Skandinavijos keliones automobiliu. Ir ne be reikalo. Čia yra kelių, kurie tiesiog atima žadą – ne metaforiškai, o visiškai tiesiogine prasme. Pirmą kartą važiuojant Trollstigen serpantinu, rankos ant vairo šiek tiek dreba. Tai normalu.
Klasikinis maršrutas per Norvegiją dažniausiai prasideda Osle. Iš ten galima važiuoti į vakarus per Hallingdal slėnį link Bergen – tai apie 500 km, bet planuokite bent dvi dienas, nes kelyje yra tiek daug sustojimų, kad vienos dienos tikrai neužteks. Bergen pats savaime vertas kelių dienų – Bryggen kvartalas, žuvų turgus, ir žinoma, galimybė iš čia leistis į fjordus.
Iš Bergen populiariausias maršrutas eina per Hardangerfjord ir Sognefjord regionus. Sognefjord – tai ilgiausias fjordas Norvegijoje, ir važiuojant jo pakrantėmis susidaro jausmas, kad esi kažkokiame kito pasaulio kampelyje. Vanduo toks mėlynas, kalnai tokie statūs, o maži kaimeliai prie vandens atrodo kaip iš paveikslėlio.
Toliau į šiaurę – Ålesund, paskui Geiranger. Geirangerfjord su jo garsiaisiais kriokliais „Septyni seserys” ir „Vaikinas” – tai vienas tų vietų, kur reikia tiesiog sustoti ir sėdėti tyliai bent pusvalandį. Ir tada – Trollstigen. Šis serpantinas su 11 posūkių ir 9 procentų nuolydžiu yra atidarytas tik nuo gegužės iki spalio, priklausomai nuo sniego. Žiemą čia tiesiog nėra kelio.
Jei turite laiko ir noro, maršrutą galima tęsti iki Tromsø ir net iki Nordkapp – šiauriausio Europos taško, pasiekiamo automobiliu. Bet tai jau rimta ekspedicija: nuo Oslio iki Nordkapp – apie 2200 km vienu keliu. Planuokite bent 10-14 dienų tik Norvegijai.
Praktinis patarimas: Norvegijoje yra daug mokamų kelių ir tiltų, bet jie visi veikia automatiškai – kamera nufotografuoja jūsų numerį, ir sąskaita ateina vėliau. Jei važiuojate nuomotu automobiliu, nuomos kompanija paprastai ima papildomą mokestį už šį servisą. Jei savo mašina – registruokitės AutoPASS sistemoje arba tiesiog laukite sąskaitos paštu.
Švedija: nuo Stokholmo iki Laplandijai – maršrutas tiems, kas myli erdvę
Švedija automobiliu – tai visai kitas patyrimas nei Norvegija. Čia mažiau dramatiškų kalnų ir fjordų, bet yra kažkas kito: begaliniai miškai, tūkstančiai ežerų, ramus ir kažkoks meditacinis kraštovaizdis, kuris veikia kaip geriausia terapija. Ir keliai čia puikūs – lygūs, gerai pažymėti, su aiškia infrastruktūra.
Stokholmas – natūrali pradžios vieta. Miestas pats savaime vertas kelių dienų, bet jei jau sėdite į automobilį, rekomenduočiau pirmiausia pasukti į pietus – į Skonę regioną. Čia yra Malmö, čia yra garsieji Švedijos žemės ūkio kraštovaizdžiai su rapsų laukais (gegužę jie tiesiog auksiškai geltoni), čia yra daugybė senų pilių ir rūmų.
Bet tikroji Švedijos siela – šiaurėje. Maršrutas per Dalarna regioną, per Östersund, per Åre (žiemos sporto kurortą, kuris vasarą atrodo visiškai kitaip, bet vis tiek labai gražiai) ir toliau į Laplandią – tai vienas tų maršrutų, kuris keičia požiūrį į tai, kas yra „daug erdvės”. Kirsdamas Poliarinio rato liniją, pajunti kažką keisto – galbūt tai tiesiog žinojimas, kad esi tikrai toli nuo namų.
Abisko nacionalinis parkas – tai viena geriausių vietų Europoje stebėti šiaurės pašvaistę. Bet tam reikia atvykti žiemą, o žiemą Laplandijoje vairuoti – tai jau rimtas iššūkis. Temperatūra gali kristi iki -30°C, keliai gali būti padengti ledu, ir be žieminių padangų (o geriausia – su nagliais) čia tiesiog negalima važiuoti.
Praktinis patarimas: Švedijoje yra „Allemansrätten” – teisė laisvai vaikščioti ir net nakvoti gamtoje, net privačioje žemėje, jei nepažeidžiate tam tikrų taisyklių. Tai reiškia, kad galite sustoti beveik bet kur, išsitraukti palapinę ir pernakvoti prie ežero. Tai fantastiškai keičia kelionės pobūdį – nereikia rezervuoti kiekvienos nakvynės iš anksto.
Suomija: ežerų šalis ir keliai, kuriais važiuoji vienas
Suomija – tai galbūt mažiausiai turistų lankomų Skandinavijos šalių, ir tai yra jos didžiausias privalumas. Čia galite važiuoti valandas ir nesutikti kito automobilio. Čia miškai tokie tankūs, kad atrodo kaip siena abiejose kelio pusėse. Ir čia yra 188 000 ežerų – tai ne metafora, tai oficialus skaičius.
Helsinkis – geras pradžios taškas, bet miestas pats savaime nėra pagrindinis Suomijos traukos centras. Tikroji Suomija prasideda kai tik išvažiuoji iš miesto. Maršrutas per Ežerų regioną – per Tampere, Jyväskylä, Savonlinna (kur yra garsiausia Suomijos pilis – Olavinlinna) – tai klasika. Bet galima ir nukrypti nuo klasikos.
Laplandija čia, kaip ir Švedijoje, yra atskiras pasaulis. Rovaniemi – oficiali Kalėdų Senelio sostinė, ir žiemą čia tikrai yra kažkas magiška. Bet vasarą Rovaniemi ir apylinkės siūlo visai kitokius dalykus: žvejybą, žygius, ir nepamirštamą reiškinį – baltąsias naktis. Birželį saulė čia praktiškai nenusileidžia, ir tai sukuria keistą, bet labai įdomų efektą – naktį lauke šviesa kaip vakaro prieblandoje.
Iš Rovaniemi galima tęsti kelionę į šiaurę – į Inari ežerą, į Saariselkä, į Norvegiją per Kilpisjärvi. Šis maršrutas yra vienas iš tų, kurie tikrai išlieka atmintyje ilgam.
Praktinis patarimas: Suomijoje elniai ant kelio – tai ne retenas, o kasdienybė. Ypač aušros ir sutemų metu. Važiuokite atidžiai, ypač miško keliuose, ir nepasitikėkite tuo, kad kelias atrodo tuščias. Elnias gali išlėkti iš miško labai staiga, ir susidūrimas su juo gali rimtai apgadinti automobilį.
Danija ir Islandija: ar verta įtraukti į maršrutą?
Danija techniškai yra Skandinavijos dalis, ir ji labai lengvai pasiekiama automobiliu – per Vokietiją arba per Öresund tiltą iš Malmö. Danija automobiliu yra labai patogi – šalis nedidelė, keliai puikūs, ir galima per savaitę pamatyti labai daug. Jutlandijos pusiasalis su jo smėlio kopomis ir šiauriniuose pakrantėse, Kopenhagena, Bornholmo sala (į ją reikia keltu) – visi šie dalykai telpa į vieną savaitę.
Bet Islandija – tai jau atskiras klausimas. Techniškai ji nėra Skandinavija, bet daugelis žmonių ją įtraukia į Skandinavijos kelionę. Ir automobiliu Islandijoje – tai vienas geriausių dalykų, ką galima padaryti gyvenime. Žiedinis kelias (Route 1) aplink visą salą – apie 1300 km – tai maršrutas, kuriame kiekvieną dieną pamatai kažką, ko niekur kitur pasaulyje nėra.
Į Islandiją automobiliu galima patekti tik keltu – iš Danijos (Kopenhagos) arba iš Norvegijos (Bergeno). Kelionė keltų trunka ilgai (iš Bergeno – apie 2-3 dienas), bet tai pati kelionė yra patyrimas. Ir tada – Islandija su jos ugnikalniais, geizeriais, juodaisiais paplūdimiais ir šiaurės pašvaiste.
Praktinis patarimas: Islandijoje F-keliai (kalnų keliai) yra atidaryti tik vasarą ir tik 4×4 automobiliams. Jei nuomojatės automobilį Islandijoje, būkite labai atsargūs su draudimo sąlygomis – daugelis nuomos kompanijų nedraudžia žalos, gautos F-keliuose. Skaitykite smulkų šriftą.
Automobilinė logistika: kas svarbu prieš kelionę
Gerai, kalbėkime apie praktiką. Nes vienas dalykas yra svajoti apie fjordus, ir visai kitas – faktiškai ten nuvažiuoti be problemų.
Pirmiausia – padangos. Jei važiuojate žiemą į bet kurią Skandinavijos šalį, žieminės padangos yra ne rekomendacija, o privalomumas. Norvegijoje, Švedijoje ir Suomijoje žieminės padangos yra teisiškai privalomos tam tikrais metų laikotarpiais. Ir tai nėra tik formalumas – ant ledo ar paspausto sniego be žieminių padangų automobilis tiesiog nevaldo.
Antra – degalai. Skandinavijoje degalai brangūs. Norvegijoje – ypač. Planuokite biudžetą atitinkamai. Elektriniai automobiliai čia yra labai populiarūs (Norvegija turi vieną tankiausių greitojo įkrovimo tinklų pasaulyje), bet jei važiuojate elektriniu, patikrinkite įkrovimo stočių išdėstymą maršrute iš anksto – atokiuose rajonuose jos gali būti retos.
Trečia – nakvynė. Skandinavijoje yra puiki stovyklaviečių infrastruktūra. Daugelyje šalių galima naudotis laisvos gamtos teise (Allemansrätten Švedijoje, Friluftsloven Norvegijoje), bet jei norite patogumų – dušo, elektros, WiFi – stovyklavietės yra visur ir paprastai nebrangios. Hosteliai ir mažos viešbutėliai taip pat yra geras variantas.
Ketvirta – vinjetas ir mokesčiai. Danijoje nėra vinjetų, bet yra mokamų tiltų. Norvegijoje – automatinė mokesčių sistema. Švedijoje yra mokesčiai už važiavimą per tam tikrus miestus (Stokholmą, Göteborgą). Suomijoje – paprastai nėra papildomų mokesčių. Patikrinkite tai prieš kelionę.
Penkta – greičio apribojimai ir baudos. Skandinavijoje greičio apribojimai yra rimtai taikomi, o baudos – didelės. Norvegijoje bauda už greičio viršijimą gali siekti kelis tūkstančius eurų. Nežartaukite su tuo.
Geriausi metų laikai ir ką tikėtis kiekvienu sezonu
Skandinavija skirtingais metų laikais yra visiškai skirtinga patirtis, ir nėra vieno „geriausio” laiko – viskas priklauso nuo to, ko ieškote.
Vasara (birželis–rugpjūtis) – tai populiariausias laikas, ir suprantama kodėl. Visi kalnų keliai atidaryti, oras šiltas (nors Norvegijoje „šiltas” gali reikšti 15-20°C), dienos ilgos (šiaurėje – beveik begalinės), ir gamta žalia bei graži. Bet tuo pačiu metu – daugiausiai turistų, brangesnė nakvynė, ir kai kuriose populiariose vietose (kaip Geiranger) gali būti tikros spūstys.
Ruduo (rugsėjis–spalis) – mano asmeninis favoritas. Turistų mažiau, kainos žemesnės, ir spalvos – tos rudeninės Skandinavijos spalvos – tiesiog fenomenalios. Ypač Laplandijoje, kur ruduo prasideda anksčiau ir „ruska” (rudeniniai lapai) yra vienas gražiausių reiškinių, kurį galima pamatyti šiame regione. Taip pat rugsėjį–spalį jau galima tikėtis šiaurės pašvaistės šiauriniuose regionuose.
Žiema (lapkritis–kovas) – tai tiems, kas ieško nuotykio. Šiaurės pašvaistė, sniego peizažai, elnių rogutės, pirtys prie užšalusių ežerų. Bet vairuoti žiemą Skandinavijoje – tai rimtas iššūkis, reikalaujantis patirties ir tinkamos įrangos. Daugelis kalnų kelių žiemą uždaryti.
Pavasaris (balandis–gegužė) – pereinamasis laikotarpis. Keliai pradeda atsidaryti, gamta žaliuoja, turistų dar nedaug. Bet oras gali būti nepastovus, ir kai kurie kalnų keliai dar uždaryti.
Kai fjordai lieka už nugaros – ką parsivežti iš Skandinavijos
Skandinavija automobiliu – tai ne tik kilometrai ir maršrutai. Tai patyrimas, kuris keičia kažką viduje. Galbūt tai skamba pompastiškai, bet tikriausiai kiekvienas, kas ten buvo, supranta, apie ką kalbu.
Yra kažkas ypatingai išlaisvinančio tame, kai ryte atsibundi stovyklavietėje prie norvegų fjordo, užsiverdi kavą ant lauko viryklės, ir žiūri į vandenį, kuris atspindi kalnus. Arba kai važiuoji Švedijos miškais ir suvoki, kad jau valandą nematei kito automobilio. Arba kai Suomijoje sustoji prie ežero ir tiesiog sėdi, nes nėra jokios priežasties skubėti.
Skandinavija moko lėtinti. Ji moko, kad kelias yra toks pat svarbus kaip tikslas. Ir ji moko, kad geras automobilis, geras kompanionas (arba gera vienatvė), ir atviras maršrutas – tai viskas, ko reikia tikrai puikiai kelionei.
Praktiškai kalbant: jei planuojate pirmą kartą, pradėkite nuo Norvegijos fjordų regiono – tai duos geriausią „Skandinavijos esmės” pajautimą per trumpiausią laiką. Jei jau buvote ir norite kažko kitokio – Suomijos Laplandija žiemą arba Islandijos žiedinis kelias vasarą. Ir visada – visada – palikite laiko neplanuotiems sustojimams. Geriausi momentai Skandinavijoje dažniausiai atsitinka tada, kai pasukate į nežinomą keliuką tiesiog todėl, kad jis atrodė įdomiai.
Kelionė per Skandinaviją automobiliu nėra pigi. Ji nėra lengva logistiškai. Bet ji yra viena tų, apie kurias pasakosite dar po dvidešimt metų. Ir tai, manau, yra geriausias bet kokios kelionės matas.
