Kai greitis tampa spektakliu: kas iš tikrųjų vyksta trasose
Automobilizmo sportas Lietuvoje – tai ne tik apie vairuotojus, mašinas ir laiką. Tai apie žmones, kurie stovi prie trasų, laiko kavos puodelį, klauso kaip artėja variklio garsas, ir tą sekundę, kai automobilis praskrieja pro šalį, jaučia kažką, ko sunku paaiškinti žodžiais. Vibracija krūtinėje. Benzino kvapas ore. Ir tas keistas jausmas, kad gyveni čia ir dabar.
Lietuvos automobilizmo sporto žiūrovų kultūra pastaraisiais metais keičiasi. Nebėra tų laikų, kai prie trasų rinkdavosi tik saujelė entuziastų su nutrinta striuke ir termoso. Dabar į ralius, autokrosus, drifto varžybas ir kitus renginius atvyksta šeimos su vaikais, jaunimas, kuris pirmą kartą gyvenime mato gyvą sportinį automobilį iš metrų atstumo. Ir kiekvienas iš jų išsineša kažką savo.
Bet ar ši patirtis visada tokia, kokios tikimasi? Ar Lietuva jau pasiekė tą lygį, kai žiūrovas jaučiasi ne atsitiktiniu praeivis, o tikru renginio dalimi? Apie tai ir kalbėsime.
Ralis – labiausiai prieinamas ir labiausiai neprognozuojamas
Jei kalbame apie tai, kur lietuviškas žiūrovas labiausiai jaučiasi „savo”, tai neabejotinai ralis. Lietuvos ralio čempionatas, „Rally Zemaitija”, „Samsonas Rally Utena” – šie renginiai turi savitą atmosferą, kurios nerasite niekur kitur. Žiūrovas čia nėra uždarytas tribūnoje. Jis eina miško keliais, renkasi poziciją, kurią laiko geriausia, ir laukia.
Tai yra ir didžiausias ralio žavesys, ir didžiausia problema vienu metu. Laisvė rinktis vietą reiškia, kad žiūrovas pats turi žinoti, kur stovėti saugiai. Ir čia prasideda pirmas klausimas – ar visi žino? Atsakymas, deja, ne visada teigiamas.
Organizatoriai Lietuvoje pastaraisiais metais rimtai sustiprino saugos komunikaciją. Prie etapų įėjimų stovi marshallai, yra aiškiai pažymėtos saugios zonos, dalijami informaciniai lankstinukai. Bet realybė tokia, kad žmogus, kuris pirmą kartą atvyko į ralį, gali tiesiog nesuvokti, kodėl negalima stovėti vidiniame posūkio kampe. Tai atrodo kaip gera vieta – matai ilgiau, arčiau. Bet būtent ten ir yra pavojingiausia.
Praktinis patarimas pirmą kartą atvykstantiems į ralį: visada stovėkite išoriniame posūkio kampe arba tiesiosiose atkarpose, kur automobilis jau yra stabilizavęs kryptį. Jei matote, kad žemė yra išvažinėta ir purvo yra ant žolės – tai reiškia, kad automobiliai čia jau buvo išnešti. Gera vieta fotografuoti, bloga vieta stovėti.
Kita ralio žiūrovų patirties dalis – laukimas. Ralyje laukiama daug. Kartais etapas prasideda po pusvalandžio, kartais po valandos. Infrastruktūra prie etapų Lietuvoje vis dar nevienoda – vienur yra tualetai, maisto prekybininkai, garsiakalbiai, kurie praneša apie situaciją trasoje. Kitur – tik miškas ir tyla. Ir tai, beje, ne visada blogai. Kai kurie žiūrovai kaip tik ir ieško tos tylos, to jausmo, kad esi kažkur miške, toli nuo visko, ir staiga iš niekur pasirodo automobilis.
Autokrosas ir žiūrovas – arčiausiai veiksmo
Autokrosas Lietuvoje turi ilgą istoriją ir ištikimą auditoriją. Pažaislio, Kėdainių, Šiaulių ir kitų miestų autokroso trasos reguliariai pritraukia žiūrovus, kurie nori matyti kovą čia ir dabar, be laukimo, be miško kelių. Tribūna, trasa priešais, ir dešimtys automobilių, kurie vienu metu kovoja dėl pozicijos pirmajame posūkyje.
Autokroso žiūrovų patirtis Lietuvoje yra viena geriausių tarp visų automobilizmo sporto šakų būtent dėl artumo. Jūs sėdite ar stovite prie tvoros, o už kelių metrų automobiliai šokinėja ant kalnelių, slysta purve, susiduria. Tai nėra televizija. Tai yra gyvas, triukšmingas, kvepiantis ir kartais labai netikėtas spektaklis.
Tačiau autokroso renginių kokybė Lietuvoje labai skiriasi priklausomai nuo organizatoriaus ir vietos. Kai kurie renginiai yra puikiai organizuoti – yra komentatorius, kuris paaiškina, kas vyksta, yra rezultatų lentos, yra programa, pagal kurią žiūrovas gali sekti varžybas. Kituose renginiuose žiūrovas tiesiog stebi, ką mato, ir ne visada supranta, kodėl vienas automobilis važiuoja greičiau, kodėl kitas buvo diskvalifikuotas, ar kas iš viso laimi.
Tai yra vienas didžiausių lietuviško automobilizmo sporto trūkumų žiūrovų patirties požiūriu – informacijos stoka. Žmogus, kuris nėra entuziastas, kuris atvyko su šeima tiesiog pažiūrėti, labai greitai pasimeta, jei niekas jam nepaaiškina, kas vyksta. Ir tada renginio įspūdis lieka ne „wow, tai buvo nuostabu”, o „na, buvo įdomu, bet nelabai supratau”.
Driftas – naujoji karta ir naujoji publika
Drifto varžybos Lietuvoje per pastaruosius dešimt metų tapo tikru fenomenu. „Drift Kings Lithuania”, „Baltic Drift Championship” ir kiti renginiai pritraukia jaunesnę auditoriją, kuri į automobilizmo sportą žiūri per visiškai kitą prizmę. Čia svarbu ne tik laikas ar pozicija – svarbu stilius, garsas, dūmai, ir tas vizualinis efektas, kai automobilis važiuoja šonu ir atrodo, kad tai visiškai neįmanoma.
Drifto renginiai Lietuvoje paprastai yra gerai organizuoti būtent žiūrovų patirties požiūriu. Yra muzika, yra komentatorius, yra aiški programa. Publika yra aktyvi – šaukia, reaguoja, fotografuoja. Socialiniai tinklai čia vaidina didelį vaidmenį – žiūrovai filmuoja, dalijasi, ir tai sukuria papildomą renginio vertę tiek organizatoriams, tiek dalyviams.
Bet driftas turi ir savo specifiką, kurią reikia suprasti. Vertinimas yra subjektyvus – teisėjai vertina stilių, linijos tikslumą, artumą prie ribinių taškų. Žiūrovui, kuris nežino taisyklių, kartais sunku suprasti, kodėl vienas važiavimas gavo daugiau taškų nei kitas, kuris vizualiai atrodė įspūdingesnis. Todėl geras komentatorius drifto renginyje yra ne prabanga, o būtinybė.
Rekomendacija žiūrovams: prieš atvykstant į drifto varžybas, verta bent trumpai paskaityti apie vertinimo kriterijus. Kai suprantate, kad teisėjai vertina artumą prie „clipping points”, kampą ir stilių, renginio žiūrėjimas tampa visiškai kitu išgyvenimu. Staiga matote ne tik dūmus, bet ir tikslumą.
Infrastruktūra ir komfortas – kur dar yra kur augti
Kalbant atvirai, lietuviškų automobilizmo sporto renginių infrastruktūra žiūrovams vis dar atsilieka nuo to, ką galima pamatyti Skandinavijoje, Lenkijoje ar Baltijos kaimynėje Estijoje. Tai nėra kritika dėl kritikos – tai tiesiog faktas, kurį pripažįsta ir patys organizatoriai.
Tualetų problema – klasika. Dideliuose renginiuose, kur susirenka keli tūkstančiai žmonių, lauko tualetų skaičius dažnai yra neadekvatus. Maisto ir gėrimų prekybos infrastruktūra taip pat nevienoda – vienur yra pilnas maisto kiemas su įvairiais variantais, kitur – vienas furgonas su karštu vandeniu ir dešrainiais.
Parkavimas – atskira tema. Ralio renginiuose, kur žiūrovai važiuoja į miško etapus, parkavimo organizavimas kartais primena improvizaciją. Žmonės stato automobilius kur papuola, susidaro kamščiai, ir išvykimas po renginio gali užtrukti ilgiau nei pats renginio žiūrėjimas.
Tačiau yra ir teigiamų pokyčių. Paskutiniais metais kai kurie organizatoriai pradėjo naudoti mobiliąsias programėles, kuriose žiūrovai gali sekti automobilių pozicijas, matyti laikus realiuoju laiku, gauti pranešimus apie programos pakeitimus. Tai yra žingsnis teisinga kryptimi, nes šiuolaikinis žiūrovas yra įpratęs prie informacijos prieinamumo.
Praktiniai patarimai žiūrovams, planuojantiems atvykti į automobilizmo sporto renginį Lietuvoje:
- Atvykite anksčiau nei planuojate – parkavimas ir įėjimas gali užtrukti
- Apsirenkite pagal orą ir dar šiek tiek šilčiau – laukimas lauke gali būti ilgas
- Pasiimkite ausų apsaugas, ypač jei važiuojate su vaikais – variklių garsas iš arti yra labai stiprus
- Pasiimkite grynus pinigus – ne visi pardavėjai priima korteles
- Pasitikrinkite renginio tvarkaraštį iš anksto ir planuokite, kuriuos etapus ar starto numerius norite pamatyti
Saugumas žiūrovų akimis – tema, apie kurią reikia kalbėti
Automobilizmo sportas yra pavojinga veikla. Tai žino visi. Bet žiūrovų saugumas – tai atskiras klausimas, kuris Lietuvoje kartais lieka šešėlyje, kol neįvyksta incidentas.
Lietuvoje per pastaruosius metus nebuvo rimtų žiūrovų traumų dideliuose renginiuose, ir tai yra gerai. Bet tai nereiškia, kad sistema yra tobula. Marshallų skaičius kai kuriuose renginiuose yra per mažas. Saugios zonos ne visada yra aiškiai pažymėtos. Ir svarbiausia – ne visi žiūrovai supranta, kodėl tam tikros taisyklės egzistuoja.
Čia verta paminėti WRC ir kitų tarptautinių ralio čempionatų praktiką, kur žiūrovų saugos instruktažas yra integrali renginio dalis. Prieš etapą per garsiakalbius aiškiai ir pakartotinai pranešama, kur galima stovėti, ką daryti, jei automobilis nukrypsta nuo trasos. Lietuvoje ši praktika dar nėra standartinė, nors kai kurie organizatoriai jau juda šia kryptimi.
Žiūrovų atsakomybė taip pat nėra nereikšminga. Žmogus, kuris peršoka saugos juostą, kad gautų geresnį kadrą, kelia pavojų ne tik sau, bet ir kitiems. Ir tokių atvejų Lietuvoje pasitaiko. Socialiniai tinklai čia vaidina dvejopą vaidmenį – viena vertus, populiarina sportą, kita vertus, skatina ieškoti vis ekstremalesnių kadrų, vis arčiau trasos.
Kaip lietuviai lygina su tuo, ką mato užsienyje
Dalis lietuviškų automobilizmo sporto fanų yra keliavę į renginius užsienyje – WRC etapus Suomijoje ar Latvijoje, DTM varžybas Vokietijoje, „Nürburgring 24h”. Ir grįžę jie dažnai kalba apie tai, ko Lietuvoje trūksta.
Pirmiausia – renginio atmosfera kaip produktas. Užsienyje dideliuose renginiuose žiūrovas gauna ne tik sportą – jis gauna visą paketą: maisto festivalį, automobilių parodas, susitikimus su vairuotojais, interaktyvias zonas vaikams, koncertus vakare. Renginio diena tampa dienos išvyka, o ne tik dviejų valandų žiūrėjimas.
Antra – informacijos prieinamumas. Programos, kurios veikia, tvarkaraščiai, kurie laikomasi, komentatoriai, kurie kalba aiškiai ir įdomiai. Tai skamba kaip smulkmena, bet iš tikrųjų tai yra pagrindas, ant kurio statoma visa žiūrovų patirtis.
Trečia – žiūrovų kultūra pati savaime. Suomijoje ralio žiūrovas žino, kur stovėti, nes jis augo žiūrėdamas ralį ir tai yra dalis kultūros. Lietuvoje ši kultūra dar formuojasi, ir tai reiškia, kad organizatoriai turi prisiimti didesnę atsakomybę už edukaciją.
Bet yra ir dalykų, kurie Lietuvoje yra gerai. Artumas prie veiksmo ralio etapuose – tai, ko nerasite WRC renginiuose, kur saugumo perimetrai yra daug didesni. Galimybė kalbėtis su vairuotojais po etapų – tai, ko negalima padaryti „Formula 1″. Ir ta tikra, nesuklastota atmosfera, kai šimtas žmonių stovi miško kelyje ir laukia automobilio – tai yra kažkas, ko negalima nusipirkti.
Greitis, kvapas, garsas ir visa kita, ko negalima paaiškinti ekrane
Galiausiai, viskas grįžta prie to paprasto klausimo: kodėl žmonės atvyksta žiūrėti automobilizmo sporto gyvai, kai galima tiesiog žiūrėti per televizorių ar „YouTube”? Atsakymas yra paprastas, bet svarbus – ekranas neperduoda to, ką jaučia kūnas.
Kai sportinis automobilis praskrieja pro šalį 150 km/h greičiu per metrą nuo jūsų, jūs ne tik matote – jūs girdite, kaip keičiasi garsas (Doplerio efektas gyvai yra visiškai kitoks nei įraše), jūs jaučiate oro bangą, jūs užuodžiate degančią gumos ir benzino mišinį, ir jūs suprantate, kad tai yra tikra, kad tai vyksta dabar. Jokia transliacija to neperduos.
Lietuvos automobilizmo sporto renginiai, nepaisant visų minėtų trūkumų, šį pagrindinį dalyką suteikia. Ir žmonės tai jaučia – todėl grįžta. Todėl atsiveda vaikus. Todėl stovi lietuje prie miško kelio ir laukia, kol praskrieja automobilis, kurį mato gal tris sekundes.
Infrastruktūra gerės – tai neišvengiama, nes organizatoriai mato, kad žiūrovų skaičius auga, ir supranta, kad patirtis turi atitikti lūkesčius. Saugos kultūra stiprės – nes ir organizatoriai, ir žiūrovai mokosi. Renginiai taps profesionalesni – nes konkurencija ir tarptautiniai standartai stumia į priekį.
Bet ta esmė – tas greitis, tas garsas, tas kvapas, tas jausmas, kad stovi prie trasos ir esi mažytė dalelė kažko didelio ir gyvybingo – tai jau yra. Ir tai yra pakankama priežastis atvykti.
