Kaip viskas prasidėjo ir kodėl dabar toks chaosas
Elektriniai paspirtukai Lietuvos gatvėse atsirado gana greitai – per kelerius metus iš egzotiško žaisliuko virto kasdienio miesto transporto dalimi. Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje juos matai visur: ant šaligatvių, dviračių takuose, kartais net ant pačios važiuojamosios dalies. Ir būtent čia prasideda problema – teisinis reguliavimas nespėjo vytis technologijų. Įstatymai buvo rašomi tada, kai niekas ypatingai nesijaudino dėl paspirtukų, o dabar, kai jų yra tūkstančiai, taisyklės atrodo lyg lopyta antklodė – kažkur per stora, kažkur per plona.
Situacija Europoje irgi nevienoda. Vokietija, Prancūzija, Ispanija – kiekviena šalis susikūrė savo taisykles, ir jos gana skirtingos. Vienur paspirtukai leidžiami tik dviračių takuose, kitur – ir gatvėje, jei greitis neviršija tam tikros ribos. Lietuva šiame kontekste nėra išimtis, tiesiog mūsų taisyklės turi savų ypatumų, kuriuos verta suprasti prieš sėdant ant paspirtuko.
Ką sako Kelių eismo taisyklės – ir ką jos nutyli
Lietuvos Kelių eismo taisyklėse elektriniai paspirtukai patenka į vadinamųjų individualių judėjimo priemonių kategoriją. Tai reiškia, kad jie nėra traktuojami kaip transporto priemonės įprasta prasme, bet ir pėsčiaisiais jų vairuotojai nelaikomi. Toks tarpinis statusas iš pirmo žvilgsnio atrodo logiškas, bet praktikoje sukuria nemažai painiavos.
Pagal galiojančias taisykles, elektrinių paspirtukų vairuotojai privalo:
- Važiuoti dviračių takais, jei tokie yra
- Jei dviračių tako nėra – šaligatviu, netrukdant pėstiesiems
- Laikytis 25 km/h greičio apribojimo
- Nesinaudoti paspirtuku būdami apsvaigę nuo alkoholio ar narkotikų
- Važiuojant tamsiu paros metu turėti atšvaitus arba šviesas
Bet štai kur prasideda „nutylėjimai”: taisyklės aiškiai nenurodo, ką daryti situacijose, kai dviračių takas yra, bet jis perpildytas dviratininkais. Arba kai šaligatvis toks siauras, kad paspirtuku juo važiuoti fiziškai neįmanoma netrukdant pėstiesiems. Tokiais atvejais vairuotojai dažnai renkasi važiuoti gatve, kas techniškai draudžiama, bet praktiškai neišvengiama.
Dar vienas svarbus dalykas – amžiaus riba. Iki 14 metų vaikai gali važiuoti paspirtuku tik šaligatviu arba pėsčiųjų zonoje. Nuo 14 metų jau galima naudotis dviračių takais. Tačiau jokio vairuotojo pažymėjimo nereikia – ir tai yra ir privalumas, ir trūkumas vienu metu.
Nuomos paspirtukai vs. nuosavas – ar yra skirtumas?
Daugelis žmonių galvoja, kad nuomos paspirtukams (Bolt, Lime ir panašių paslaugų) galioja kitos taisyklės nei asmeniniam paspirtukui. Iš tikrųjų – ne. Kelių eismo taisyklės vienodai taikomos ir nuomojamam, ir nuosavam paspirtukui. Skirtumas yra kitur.
Nuomos paslaugų operatoriai papildomai nustato savo taisykles per programėlę: kur galima statyti paspirtuką, kokiose zonose greitis automatiškai apribojamas, kur apskritai draudžiama važiuoti. Pavyzdžiui, Vilniuje tam tikrose senamiesčio zonose Bolt paspirtukų greitis automatiškai sumažinamas iki 7-10 km/h arba paspirtukas apskritai nepaleidžiamas. Tai daroma GPS technologijų pagalba.
Praktinis patarimas tiems, kurie naudojasi nuomos paslaugomis: visada perskaitykite paslaugos taisykles, nes už paspirtuko palikimą draudžiamoje zonoje gali tekti mokėti baudą ne policijai, o pačiai nuomos bendrovei. Tokios baudos gali siekti 20-50 eurų, o kartais ir daugiau.
Asmeninio paspirtuko savininkai turi daugiau laisvės pasirinkdami maršrutą, bet ir daugiau atsakomybės – niekas automatiškai neapribos greičio ir neįspės apie draudžiamas zonas.
Baudos ir atsakomybė – kiek tai kainuoja
Čia daugelis paspirtukų vairuotojų nustemba. Baudos yra realios, policija jas skiria, ir jos nėra mažos. Štai keletas konkrečių pavyzdžių:
- Važiavimas neblaiviam – nuo 150 iki 300 eurų, o kartais ir teisės vairuoti automobilį atėmimas (taip, net jei vairuoji paspirtuką)
- Greičio viršijimas – nuo 30 iki 100 eurų, priklausomai nuo pažeidimo laipsnio
- Važiavimas draudžiamoje vietoje (pvz., pėsčiųjų zonoje, kur tai draudžiama) – nuo 20 iki 60 eurų
- Važiavimas be šviesos tamsiu metu – iki 30 eurų
Ypač svarbu žinoti apie alkoholio klausimą. Lietuvoje elektrinių paspirtukų vairuotojams taikomas toks pat reikalavimas kaip dviratininkams – leidžiama ne daugiau kaip 0,4 promilės. Tai nėra nulis, bet tai ir nėra „galima gerti kiek nori”. Policija tikrina, ir tikrina gana aktyviai, ypač vasaros vakarais miesto centruose.
Dar vienas niuansas – eismo įvykiai. Jei paspirtuko vairuotojas sukelia avariją ir sužeidžia pėsčiąjį, jis gali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn kaip transporto priemonės vairuotojas. Civilinė atsakomybė taip pat galioja – žalos atlyginimas gali būti reikalaujamas teismo keliu. Deja, dauguma paspirtukų vairuotojų neturi jokio draudimo, kas reiškia, kad visas išlaidas tenka dengti iš savo kišenės.
Saugumas ant paspirtuko – ne tik šalmas
Kalbant apie teisinę situaciją, neįmanoma apeiti saugumo klausimo, nes jie glaudžiai susiję. Lietuvoje šalmas paspirtukų vairuotojams nėra privalomas (skirtingai nuo kai kurių kitų Europos šalių), tačiau statistika byloja savo.
Greitosios pagalbos medikai ir traumatologai nuolat atkreipia dėmesį į tai, kad paspirtukų traumos – dažnai galvos traumos. Kritimas nuo paspirtuko važiuojant 20-25 km/h greičiu yra pakankamai rimtas, kad sukeltų smegenų sukrėtimą ar net sunkesnius sužalojimus. Šalmas šiuo atveju nėra tik formalumas.
Praktiniai patarimai saugiam važiavimui:
- Dėvėkite šalmą – net jei tai nėra privaloma, tai elementari savisauga
- Tikrinkite paspirtuko stabdžius prieš kiekvieną kelionę
- Nevažiuokite su ausų ausinukais – reikia girdėti aplinką
- Naktį – privaloma priekinė balta šviesa ir galinė raudona
- Šlapiu oru – mažinkite greitį, nes stabdymo kelias žymiai ilgesnis
- Niekada nevežkite keleivio – paspirtukas tam nepritaikytas ir tai draudžiama
Beje, apie keleivį – tai dažna klaida, kurią daro ypač jaunimas. Du žmonės ant vieno paspirtuko ne tik draudžiami, bet ir fiziškai pavojingi: paspirtukas tampa nestabilus, stabdymo galia sumažėja, o kritimo tikimybė išauga kelis kartus.
Miestų infrastruktūra ir realybė gatvėse
Viena iš pagrindinių problemų, kodėl teisinė situacija su paspirtukais tokia sudėtinga, yra infrastruktūros trūkumas. Teoriškai paspirtukai turėtų važiuoti dviračių takais. Praktiškai – Lietuvos miestuose dviračių takų tinklas vis dar yra gana fragmentiškas.
Vilnius pastaraisiais metais aktyviai plečia dviračių infrastruktūrą, bet net ir sostinėje yra rajonų, kur dviračių tako tiesiog nėra. Kaune situacija panaši. Mažesniuose miestuose – dar sudėtingiau. Ką daryti paspirtuko vairuotojui, kai jo maršruto pusė eina per rajoną be jokio dviračių tako? Techniškai jis privalo važiuoti šaligatviu, bet šaligatvis gali būti siauras, nelygus, su daug pėsčiųjų.
Miestų savivaldybės į šią situaciją reaguoja skirtingai. Vilniaus savivaldybė bendradarbiauja su nuomos paspirtukų operatoriais ir nustato specialias zonas, kur paspirtukai gali ar negali važiuoti. Tai žingsnis teisinga kryptimi, bet sistema dar toli gražu nėra tobula.
Konfliktas tarp pėsčiųjų ir paspirtukų vairuotojų šaligatviuose yra realus. Pėstieji skundžiasi, kad paspirtukai važiuoja per greitai, netikėtai, be perspėjimo. Paspirtukų vairuotojai sako, kad neturi kur dėtis. Abu pusė turi savo tiesos dalį, ir šios problemos sprendimas yra infrastruktūrinis, o ne tik teisinis.
Ką planuoja keisti – artimiausios perspektyvos
Europos Sąjungos lygmeniu vyksta diskusijos dėl bendro elektrinių paspirtukų reguliavimo, bet kol kas kiekviena šalis sprendžia pati. Lietuva taip pat svarsto papildomus reguliavimo pakeitimus.
Vienas iš svarstomų pasiūlymų – privalomas registravimas asmeniniams elektriniams paspirtukams, panašiai kaip tai daroma kai kuriose kitose šalyse. Tai leistų identifikuoti pažeidėjus ir padidintų atsakomybę. Prancūzija, pavyzdžiui, jau įvedė draudimą važiuoti nuomos paspirtukais Paryžiuje po referendumo – miestiečiai balsavo už draudimą. Tai ekstremalus atvejis, bet jis rodo, kad visuomenės kantrybė turi ribas.
Kitas svarstomas dalykas – privalomas draudimas. Jei paspirtuko vairuotojas sukelia žalą, kas ją dengia? Šiuo metu – niekas, išskyrus paties vairuotojo kišenę. Civilinės atsakomybės draudimas paspirtukams galėtų išspręsti šią problemą, bet tai reikštų papildomas išlaidas vairuotojams.
Taip pat kalbama apie greičio apribojimų sugriežtinimą tam tikrose zonose – ypač pėsčiųjų gausiose vietose. 25 km/h šaligatvyje tikrai yra per daug, ir daugelis ekspertų siūlo tokiose vietose apriboti iki 10-15 km/h.
Technologiškai tai įmanoma – GPS pagrįsti greičio apribojimai jau veikia nuomos paspirtukuose. Klausimas, ar tai bus pritaikyta ir asmeniniams paspirtukams, ir kaip tai bus kontroliuojama.
Važiuok protingai – nes taisyklės keisis, bet atsakomybė liks
Elektrinių paspirtukų teisinė situacija Lietuvoje yra tokia, kokia yra – pereinamojo laikotarpio produktas. Taisyklės egzistuoja, bet jos nėra tobulos. Infrastruktūra auga, bet lėčiau nei paspirtukų skaičius. Ir tarp šių dviejų realybių kažkaip reikia rasti savo kelią.
Svarbiausia, ką reikia suprasti: neišmanymas taisyklių neatleidžia nuo atsakomybės. Jei policininkas sustabdo ir baudžia – „nežinojau” nepadės. Jei sukeli avariją – teismas neatsižvelgs į tai, kad taisyklės buvo neaiškios. Atsakomybė yra asmeninė.
Keletas paskutinių praktinių patarimų tiems, kurie reguliariai naudojasi paspirtuku:
- Perskaitykite Kelių eismo taisyklių skyrių apie individualias judėjimo priemones – tai užtruks 15 minučių, bet gali sutaupyti 150 eurų baudos
- Jei važiuojate nuomos paspirtuku – patikrinkite operatoriaus draudžiamas zonas programėlėje prieš kelionę
- Investuokite į gerą šalmą – tai nėra išlaidos, tai investicija į savo sveikatą
- Tamsiu metu – šviesos privalomos, tai ne rekomendacija
- Alkoholis ir paspirtukas – bloga kombinacija tiek teisiškai, tiek fiziškai
Paspirtukų era mieste tik prasideda. Reguliavimas tikrai keisis – greičiausiai griežtės, nes taip vyksta visur Europoje. Tie, kurie dabar formuoja savo įpročius ir važiuoja atsakingai, turės žymiai mažiau problemų adaptuojantis prie naujų taisyklių. O tie, kurie galvoja, kad paspirtukas – tai laisva zona be jokių taisyklių, anksčiau ar vėliau susidurs su realybe. Gatvėje, kaip ir gyvenime, laisvė baigiasi ten, kur prasideda kito laisvė – ar tas kitas būtų pėstysis šaligatvyje, ar dviratininkas dviračių take.
