Kas iš tikrųjų slepiasi po kelių mokesčių sistema
Kiekvienas vairuotojas bent kartą gyvenime susimąstė – už ką gi aš mokėjau, kai pervažiavau tą vartus su kamera? Arba kodėl mano automobilio draudimas ir techninė apžiūra kainuoja tiek, kiek kainuoja, o keliai vis tiek pilni duobių? Kelių mokesčiai – tema, kuri daugeliui atrodo nuobodi ir biurokratiška, bet iš tikrųjų yra tiesiogiai susijusi su kiekvieno iš mūsų kasdiene patirtimi už vairo.
Lietuva šiuo atžvilgiu yra įdomi šalis – mes esame tarsi kryžkelėje tarp Rytų Europos tradicijų ir Vakarų Europos ambicijų. Mūsų kelių finansavimo sistema per pastaruosius dešimtmečius keitėsi ne kartą, ir šiandien ji yra gana sudėtingas darinys, kurį suprasti nėra taip paprasta. Tuo labiau, kad Europoje kiekviena šalis turi savo receptą, kaip priversti vairuotojus mokėti už infrastruktūrą.
Šiame straipsnyje pabandysime išnarplioti, kaip veikia kelių mokesčiai Lietuvoje, kaip mes atrodome Europos kontekste, ir ką visa tai reiškia eiliniam vairuotojui, kuris tiesiog nori nuvažiuoti iš taško A į tašką B be didelių netikėtumų.
Lietuvos kelių mokesčių sistema – nuo vinjetės iki e.vinjeto
Lietuva ilgą laiką buvo viena iš tų šalių, kuriose lengvieji automobiliai galėjo laisvai važiuoti magistraliniais keliais nemokėdami jokio tiesioginio mokesčio. Tai skyrė mus nuo daugelio Vakarų Europos šalių, kur mokestiniai vartai ar vinjetės yra norma. Tačiau situacija keitėsi, ir šiandien sistema atrodo jau kitaip.
Sunkiasvorėms transporto priemonėms – sunkvežimiams, autobusams ir kitoms transporto priemonėms, kurių bendroji masė viršija 3,5 tonos – Lietuvoje jau seniai galioja elektroninė mokesčių sistema. Ši sistema veikia pagal nuvažiuotų kilometrų principą ir yra administruojama per specialią elektroninę platformą. Vairuotojai privalo turėti įrenginį, kuris fiksuoja judėjimą ir automatiškai skaičiuoja mokestį. Tarifai priklauso nuo kelių kategorijos, transporto priemonės ašių skaičiaus, ekologinės klasės ir, žinoma, nuo to, kokiu keliu važiuojama.
Lengvųjų automobilių situacija Lietuvoje buvo kitokia – ilgą laiką jokio tiesioginio kelių mokesčio nebuvo. Tačiau diskusijos apie tai, ar reikėtų įvesti vinjetę ar kitą mokėjimo formą lengviesiems automobiliams, vyksta jau ne vienerius metus. Argumentai abiejose pusėse yra pakankamai svarūs – viena vertus, keliai reikalauja finansavimo, kita vertus, papildomas mokestis gali apsunkinti gyventojus, ypač tuos, kurie gyvena regionuose ir be automobilio tiesiog negali apsieiti.
Šiuo metu Lietuvos keliai finansuojami iš kelių mokesčio fondo, kurį sudaro dalis akcizo mokesčio nuo degalų, transporto priemonių registracijos mokesčiai ir sunkiasvorių transporto priemonių kelių mokesčiai. Teoriškai sistema turėtų veikti taip, kad kuo daugiau važiuoji, tuo daugiau prisidedi prie kelių priežiūros – juk perkant degalus moki akcizą. Praktikoje, deja, šis ryšys nėra toks tiesioginis, kaip norėtųsi.
Kaip Vakarų Europa sprendžia šią problemą
Jei kada nors važiavote per Prancūziją, Italiją ar Ispaniją, tikriausiai gerai pažįstate tuos ilgus eiles prie mokesčių vartų. Vakarų Europa turi ilgą tradiciją rinkti mokesčius tiesiogiai – vairuotojas sustoja, sumoka ir važiuoja toliau. Ši sistema, vadinama toll road arba mokamų kelių sistema, yra labai paplitusi ir turi savo logikos.
Prancūzijoje, pavyzdžiui, greitkelių tinklas yra vienas tankiausių Europoje, ir didžioji jo dalis yra privačių koncesijų rankose. Valstybė suteikia teisę privačiai bendrovei eksploatuoti greitkelį, o ši renka mokesčius ir prižiūri infrastruktūrą. Rezultatas – keliai paprastai yra puikios būklės, bet mokesčiai gali būti gana dideli. Kelionė per visą Prancūziją greitkeliais gali kainuoti 50-80 eurų vien kelių mokesčiams.
Vokietija ilgą laiką buvo išimtis – garsusis Autobahn lengviesiems automobiliams buvo nemokamas. Tačiau 2019 metais buvo bandyta įvesti vinjetę lengviesiems automobiliams, tačiau Europos Teisingumo Teismas šią sistemą pripažino diskriminacine, nes de facto ji būtų buvusi mokama tik užsienio vairuotojų. Taigi Vokietija vis dar lieka viena iš nedaugelio šalių, kur lengvieji automobiliai greitkeliais važiuoja nemokamai, nors sunkiasvorėms transporto priemonėms mokestis galioja.
Austrija, Šveicarija, Čekija, Slovakija, Vengrija ir daugelis kitų Europos šalių naudoja vinjetės sistemą – perkate lipdukę ar elektroninę vinjetę ir galite neribotai važiuoti šalies greitkeliais tam tikrą laikotarpį. Ši sistema yra patogi tuo, kad nereikia sustoti prie kiekvieno vartų, bet jos trūkumas – ji nėra proporcinga nuvažiuotiems kilometrams. Tas, kas pervažiuoja šalį vieną kartą, moka tiek pat, kiek tas, kas kasdien važinėja greitkeliais.
Šiaurės ir Rytų Europa – skirtingi požiūriai
Skandinavijos šalys, kaip įprasta, turi savo, unikalų požiūrį į kelių mokesčius. Norvegija, pavyzdžiui, yra garsėjanti savo bompengesystemet – mokamų kelių sistema, kuri yra labai plačiai paplitusi. Norvegijoje mokate ne tik už greitkelius, bet ir už įvažiavimą į miestus, tiltus, tunelius. Sistema yra elektroninė, veikianti per AutoPASS kortelę, ir yra labai efektyvi. Įdomu tai, kad Norvegijoje surinktos lėšos dažnai naudojamos ne tik kelių priežiūrai, bet ir viešajam transportui finansuoti.
Suomija ir Švedija turi panašias sistemas, nors ne tokias intensyvias kaip Norvegija. Švedijoje veikia miesto mokesčiai Stokholme ir Geteborge – tai vadinamieji kamštų mokesčiai, kurių tikslas yra ne tik surinkti pinigus, bet ir sumažinti eismą miestuose piko valandomis. Ši idėja Europoje plinta vis plačiau.
Rytų Europos šalys, tarp jų ir Lietuva, Latvija, Estija, Lenkija, yra labiau susiskaldžiusios. Lenkija turi mišrią sistemą – kai kurie greitkeliai yra mokami (ypač tie, kurie buvo pastatyti su privačiomis investicijomis), kiti – nemokami. Latvija ir Estija, kaip ir Lietuva, neturi vinjetės sistemos lengviesiems automobiliams, nors sunkiasvorėms transporto priemonėms mokesčiai galioja.
Rumunija ir Bulgarija turi vinjetės sistemas, tačiau jų kelių būklė dažnai kritikuojama – tai kelia klausimą, ar surinkti pinigai tikrai naudojami efektyviai. Ši problema, beje, nėra unikali tik šioms šalims.
Elektromobiliai ir kelių mokesčių dilema
Čia prasideda vienas įdomiausių ir aktualiausių klausimų šiuolaikiniame kelių mokesčių diskurse. Elektromobiliai nemoka akcizo nuo degalų – juk jie degalų nenaudoja. Tai reiškia, kad augant elektromobilių skaičiui, tradicinis kelių finansavimo modelis, pagrįstas degalų akcizu, pradeda byrėti.
Lietuva šiuo atžvilgiu susiduria su ta pačia problema kaip ir visa Europa. Kol elektromobilių buvo mažai, tai nebuvo didelė problema. Bet kai elektromobiliai sudaro 20-30 procentų naujų automobilių pardavimų (o kai kuriose šalyse jau ir daugiau), pajamos iš degalų akcizo pradeda mažėti, o keliai dėl to nenustoja reikalauti priežiūros.
Sprendimai siūlomi įvairūs. Vienas iš jų – pereiti prie kilometražu pagrįsto mokesčio visiems automobiliams, nepriklausomai nuo to, kuo jie važiuoja. Tokia sistema jau testuojama kai kuriose JAV valstijose ir Nyderlanduose. Ji yra teisinga iš logikos pusės – moki už tai, kiek naudojiesi keliu, o ne už tai, kokį kurą naudoji.
Tačiau šis sprendimas turi ir problemų. Visų pirma, reikia sekti, kur ir kiek važiuoja kiekvienas automobilis – tai kelia privatumo klausimus. Antra, tokia sistema gali būti brangi administruoti. Trečia, ji gali neigiamai paveikti žmones, gyvenančius atokiuose regionuose, kurie privalo daug važiuoti.
Kai kurios šalys sprendžia šią problemą paprasčiau – tiesiog apmokestina elektromobilius papildomu registracijos ar metinio mokesčio tarifu. Lietuva taip pat svarsto įvairias galimybes, ir ši diskusija artimiausiais metais tikrai taps aktualesnė.
Ką reiškia kelių mokesčiai eiliniam vairuotojui – praktiniai aspektai
Gerai, teorija yra teorija, bet ką visa tai reiškia konkrečiam žmogui, kuris sėda į automobilį ir važiuoja? Pabandykime pažiūrėti į keletą praktinių scenarijų.
Jei esate Lietuvos gyventojas ir važiuojate lengvuoju automobiliu, šiuo metu tiesioginio kelių mokesčio jūs nemokate. Tačiau netiesiogiai mokate per degalų akcizą – kiekvieną kartą, kai pilate degalus, dalis tos sumos keliauja į kelių fondą. Vidutinis lietuviškas automobilis per metus sunaudoja apie 1500-2000 litrų degalų, ir nuo kiekvieno litro akcizas sudaro apie 0,43-0,47 euro. Taigi per metus netiesiogiai kelių mokesčiams sumokate apie 650-940 eurų – tai nėra maža suma.
Jei vairuojate sunkvežimį ar kitą sunkiasvorę transporto priemonę Lietuvoje, situacija kitokia – mokate elektroninį kelių mokestį pagal nuvažiuotus kilometrus. Tarifai svyruoja nuo kelių centų iki keliasdešimt centų už kilometrą, priklausomai nuo transporto priemonės tipo ir kelio kategorijos. Vežėjams tai yra reikšminga išlaidų dalis, kuri tiesiogiai atsiliepia pervežimo paslaugų kainoms.
Jei planuojate kelionę po Europą, štai keletas praktinių patarimų:
- Austrija – privaloma vinjetė. 10 dienų vinjetė kainuoja apie 9,90 euro, metinė – apie 96,40 euro. Galima nusipirkti degalinėse arba internetu. Be vinjetės – bauda iki 3000 eurų.
- Šveicarija – metinė vinjetė kainuoja 40 Šveicarijos frankų ir galioja iki kitų metų sausio 31 dienos. Nėra trumpesnio laikotarpio varianto, taigi jei važiuojate vieną kartą, vis tiek mokate visą sumą.
- Čekija ir Slovakija – elektroninės vinjetės, kurias galima nusipirkti internetu. Čekijoje 10 dienų vinjetė kainuoja apie 14 eurų.
- Vengrija – elektroninė vinjetė, 10 dienų kainuoja apie 12 eurų.
- Prancūzija, Italija, Ispanija – mokesčiai renkami tiesiogiai prie vartų. Rekomenduojama turėti Telepass arba panašią elektroninę kortelę, kuri leidžia pravažiuoti greičiau ir kartais pigiau.
Svarbus patarimas – visada patikrinkite, ar jūsų automobilio registracijos numeris nėra užregistruotas kaip skolininkas sistemoje. Kai kuriose šalyse, pavyzdžiui, Lenkijoje, nepasumokėjus mokesčio, informacija gali būti perduota Lietuvos institucijoms.
Kamštų mokesčiai – miestų ateitis ar nepopuliari priemonė
Vis daugiau Europos miestų svarsto arba jau įgyvendina vadinamuosius kamštų mokesčius – papildomą mokestį už įvažiavimą į miesto centrą piko valandomis arba apskritai. Londonas tai padarė dar 2003 metais ir laikomas sėkmingo įgyvendinimo pavyzdžiu. Stokholmas, Milanas, Geteborgas sekė paskui.
Vilnius, Kaunas ir kiti Lietuvos miestai kol kas tokios sistemos neturi, tačiau diskusijos vyksta. Miestų savivaldybės ieško būdų, kaip sumažinti eismą centrinėse dalyse ir kartu surinkti lėšų viešajam transportui. Kamštų mokestis teoriškai yra elegantiškas sprendimas – jis vienu metu sprendžia ir eismo, ir finansavimo problemas.
Tačiau praktikoje tokios sistemos įgyvendinimas yra politiškai labai sudėtingas. Žmonės nemėgsta naujų mokesčių, ypač kai jaučia, kad viešasis transportas nėra pakankamai geras alternatyva. Ir čia slypi paradoksas – norint pagerinti viešąjį transportą, reikia pinigų, o kamštų mokestis galėtų tuos pinigus duoti, bet žmonės balsuoja prieš, kol viešasis transportas nėra pakankamai geras.
Londonas šią problemą sprendė taip – pirmiausia investavo į autobusų tinklą, o tik tada įvedė mokestį. Tai leido žmonėms turėti realią alternatyvą. Lietuvos miestuose šis kelias irgi yra įmanomas, bet reikalauja politinės valios ir ilgalaikio planavimo.
Keliai, pinigai ir tikrovė – ką daryti su tuo, ką turime
Grįžkime prie esminio klausimo – ar kelių mokesčiai iš tikrųjų veikia? Ar pinigai, surinkti iš vairuotojų, tikrai keliauja į kelių priežiūrą ir statybą? Atsakymas, kaip dažnai būna, yra „priklauso nuo šalies”.
Skandinavijos šalyse ir Šveicarijoje ryšys tarp surinkto mokesčio ir kelių kokybės yra gana aiškus – keliai ten yra puikios būklės, o sistema yra skaidri. Pietų Europoje situacija sudėtingesnė – Italijoje, pavyzdžiui, greitkeliai yra puikūs, bet regioniniai keliai gali būti apgailėtinos būklės, nes pinigai ne visada pasiekia ten, kur reikia.
Lietuva šiuo atžvilgiu turi savo problemų. Kelių fondas egzistuoja, bet jo lėšos ne visada naudojamos optimaliai. Magistraliniai keliai pastaraisiais metais gerokai pagerėjo – tai neginčijama. Tačiau regioniniai keliai, ypač žvyrkeliai, vis dar yra rimta problema. Ir tai nėra vien tik finansavimo klausimas – tai ir prioritetų, ir administravimo klausimas.
Ką gi gali padaryti eilinis vairuotojas? Visų pirma – būti informuotas. Žinoti, kokie mokesčiai galioja ten, kur važiuojate, ir nepamiršti jų sumokėti. Baudos už neapmokėtus kelių mokesčius Europoje gali būti labai didelės, ir jos vis dažniau perduodamos tarpvalstybiniu mastu.
Antra – dalyvauti diskusijose apie kelių politiką. Savivaldybių tarybos, Seimas, Susisiekimo ministerija – visi šie subjektai priima sprendimus, kurie tiesiogiai veikia kelių kokybę ir mokesčių naštą. Vairuotojų organizacijos, automobilistų asociacijos – tai kanalai, per kuriuos galima daryti įtaką.
Trečia – jei turite elektromobilį ar svarstote jį įsigyti, turėkite omenyje, kad kelių mokesčių sistema artimiausiais metais tikrai keisis. Tikėtina, kad bus ieškoma naujų būdų, kaip elektromobilių savininkai prisidėtų prie kelių finansavimo. Tai nėra blogai – tai yra logiškas ir teisingas žingsnis, nes keliai naudojasi visi, nepriklausomai nuo to, kuo važiuoja.
Kelių mokesčiai – tai ne tik biurokratija ir pinigai. Tai atspindys to, kaip visuomenė sprendžia bendrus klausimus, kaip paskirstoma našta ir kaip užtikrinama, kad infrastruktūra, kuria naudojasi visi, būtų tinkamos būklės. Ir kol šis pokalbis vyksta – tiek Lietuvoje, tiek Europoje – kiekvienas vairuotojas yra jo dalis, net jei to nesuvokia.
