Kodėl Vokietija automobiliu – tai visai kita patirtis
Vokietija ir automobilis – tai beveik filosofinė pora. Šalis, kuri davė pasauliui Mercedesą, BMW, Porsche ir Autobahn, tiesiog privalo būti važiuojama automobiliu. Ne traukiniu, ne autobusu – būtent automobiliu, kai pats kontroliuoji tempą, maršrutą ir sustojimus. Čia galima ryte išgerti kavą Bavarijos kaimelyje, pietums sustoti prie Reino upės, o vakarienei jau būti Hamburge. Skamba kaip svajonė? Taip ir yra, bet tik tada, kai kelionė suplanuota tinkamai.
Daug žmonių galvoja, kad Vokietija – tai tik Berlynas ir Miunchenas. Bet tai tas pats, kaip sakyti, kad Lietuva – tai tik Vilnius ir Kaunas. Tarp tų didelių miestų slepiasi tikroji šalies siela: mažos romantiškos gyvenvietės, pilys ant uolų, vingiuoti kalnų keliai ir tos legendinės Autobahn atkarpos, kur greičio apribojimų tiesiog nėra. Ir visa tai pasiekiama tik tada, kai turi savo transportą.
Šiame straipsnyje kalbėsime apie tai, kaip tą kelionę suplanuoti nuo pradžių iki galo – nuo maršruto pasirinkimo iki parkavimo gudrybių dideliuose miestuose. Be bereikalingo vandens, tik tai, kas tikrai praverčia.
Maršruto planavimas: neskubėk ir neperkrauk dienos
Pirmiausia reikia apsispręsti dėl vieno dalyko: ar nori pamatyti daug, ar nori iš tikrųjų pajusti tai, ką matai? Vokietija yra didelė šalis – nuo Kilyje šiaurėje iki Garmisch-Partenkircheno pietuose yra apie 900 kilometrų. Bandyti viską apvažiuoti per savaitę – tai garantuotas būdas grįžti namo pavargusiam ir nieko gerai neprisiminti.
Geras orientyras: per dieną važiuok ne daugiau kaip 300-400 kilometrų, jei nori kažką pamatyti pakeliui. Jei tikslas – tik nuvažiuoti iš taško A į tašką B, tai kitas reikalas. Bet jei kelionė yra pats tikslas, tada tempas turi būti atitinkamas.
Keletas populiarių maršrutų, kurie tikrai verta:
- Romantinis kelias (Romantische Straße) – nuo Würzburgo iki Füsseno, apie 350 km. Čia rasite Rothenburg ob der Tauber – miestą, kuris atrodo kaip iš pasakų knygos, ir Neuschwanstein pilį, kuri įkvėpė Disney kūrėjus.
- Alpių kelias (Deutsche Alpenstraße) – nuo Lindau prie Bodeno ežero iki Berchtesgadeno. Kalnų peizažai, ežerai, tradiciniai bavarų kaimeliai. Šis maršrutas reikalauja daugiau laiko, nes keliai vingiuoti ir norisi sustoti kas 10 minučių.
- Reino slėnis – nuo Mainzo iki Kelno palei upę. Pilys, vynuogynai, uolos. Ypač gražu rugsėjį, kai vynuogynai keičia spalvas.
- Šiaurės jūros pakrantė – jei mėgsti atvirą erdvę, vėją ir jūrą, tai Schleswig-Holstein žemė su savo plokščiais kraštovaizdžiais ir salelėmis yra visai kitas Vokietijos veidas.
Praktinis patarimas: naudok Google Maps arba Waze planavimui, bet taip pat atsisiųsk offline žemėlapius per Maps.me arba HERE WeGo. Vokietijoje mobilaus ryšio aprėptis paprastai gera, bet tuneliuose ir kai kuriuose kalnų rajonuose signalo gali nebūti.
Autobahn: taisyklės, greičiai ir ką reikia žinoti prieš įvažiuojant
Autobahn – tai ne mitas. Tikrai yra atkarpų, kur nėra greičio apribojimo. Bet reikia suprasti, kaip tai veikia iš tikrųjų, nes daugelis pirmą kartą važiuojančių žmonių būna nustebinti.
Pirma, ne visa Autobahn yra be apribojimų. Apie 30% tinklo turi nuolatinius greičio apribojimus (dažniausiai 120 arba 130 km/h), dar dalis turi laikinus apribojimus dėl statybų ar oro sąlygų. Ten, kur apribojimų nėra, rekomenduojamas greitis yra 130 km/h, bet tai tik rekomendacija, ne taisyklė. Jei važiuoji 200 km/h ir įvyksta avarija, draudimas gali atsisakyti mokėti – tai svarbu žinoti.
Antra, kairysis eismas – tik lenkimui. Tai Vokietijoje labai rimtai traktuojama taisyklė. Jei važiuoji kairiuoju eismo juosta ir tave vejasi kažkas greičiau, tu privalai persikelti į dešinę. Vokiečiai tai daro automatiškai, ir jie tikrai nesupras, kodėl tu „blokuoji” kairįjį eismą važiuodamas 140 km/h.
Trečia, Autobahn yra nemokama lengviesiems automobiliams. Skirtingai nei Prancūzijoje ar Italijoje, čia nereikia mokėti jokio mokesčio. Tai gera žinia.
Dėl greičio: jei tavo automobilis nėra techniškai paruoštas ilgalaikiam važiavimui dideliu greičiu, geriau neeksperimentuok. Padangos turi būti geros būklės, variklis – gerai prižiūrėtas. Važiavimas 200 km/h su senomis padangomis yra labai bloga idėja bet kurioje šalyje.
Dokumentai, draudimas ir techniniai reikalavimai
Čia daug žmonių daro klaidų, nes galvoja, kad viskas aišku ir paprasta. Iš dalies taip ir yra, bet yra niuansų.
Jei važiuoji savo automobiliu iš Lietuvos į Vokietiją, tau reikia:
- Galiojančio vairuotojo pažymėjimo (lietuviškas tinka, ES pažymėjimai pripažįstami)
- Automobilio registracijos dokumento
- Žaliosios kortelės (tarptautinis draudimo sertifikatas) – paprašyk savo draudiko prieš išvykstant
- Paso arba asmens tapatybės kortelės
Automobilyje privaloma turėti: atšvaitinę liemenę (bent vieną, bet geriau kelias – po vieną kiekvienam keleivui), pirmosios pagalbos vaistinėlę ir avarinį trikampį. Vokietijoje tai tikrinamas dalykas, ir bauda už trūkstamą įrangą gali būti nemažas nemalonumas.
Dėl draudimo: jei nuomoji automobilį Vokietijoje, atidžiai perskaityk sąlygas. Daugelis nuomos kompanijų siūlo papildomą draudimą su mažesne arba nuline išskaita. Jei planuoji važiuoti Autobahn dideliais greičiais, verta apsvarstyti pilną draudimą be išskaitos – tai gali kainuoti 15-25 eurus per dieną papildomai, bet gali sutaupyti daug nervų.
Dar vienas svarbus dalykas: aplinkos apsaugos lipdukų sistema. Daugelyje Vokietijos miestų yra vadinamosios „Umweltzone” – aplinkos apsaugos zonos. Norint į jas įvažiuoti, reikia turėti atitinkamą lipdukąant priekinio stiklo. Lietuviški automobiliai taip pat turi atitikti reikalavimus. Lipdukus galima užsisakyti internetu iš anksto arba nusipirkti kai kuriose TÜV stotyse Vokietijoje. Kaina – apie 5-10 eurų. Bauda už važiavimą be lipduko – 80 eurų.
Parkavimas miestuose: kaip neprarasti proto ir pinigų
Parkavimas Vokietijos miestuose – tai atskira mokslo šaka. Ypač tokiuose miestuose kaip Miunchenas, Hamburgas ar Berlynas, kur vietos mažai, o automobilių daug.
Keletas praktinių patarimų:
Naudok parkavimo programėles. EasyPark, ParkNow ir Parkopedia – šios programėlės rodo laisvas vietas, kainas ir leidžia mokėti tiesiogiai iš telefono. Tai sutaupo daug laiko ir nervų.
Park+Ride sistema. Daugelyje Vokietijos miestų yra gerai išvystyta Park+Ride sistema – paliki automobilį miesto pakraštyje specialioje aikštelėje (dažnai nemokamoje arba labai pigiai) ir tęsk kelionę viešuoju transportu. Tai ypač prasminga Miunchene ir Frankfurte, kur centras yra perpildytas.
Mėlynos zonos. Kai kuriose gatvėse rasite mėlynas linijas ant žemės – tai riboto parkavimo zonos. Čia reikia naudoti parkavimo diską (Parkscheibe) – paprastą plastikinį diską, ant kurio nustatai atvykimo laiką. Jei jo neturi, galima nusipirkti beveik bet kurioje degalinėje už 1-2 eurus. Leidžiamas parkavimo laikas paprastai yra 1-2 valandos.
Sekmadieniai ir šventės. Daugelyje miestų sekmadieniais parkavimas gatvėse yra nemokamas arba pigiau. Tai geras laikas apsilankyti mieste su automobiliu.
Berlynas yra šiek tiek kitoks nei kiti miestai – čia parkavimas centrinėse dalyse gali kainuoti 3-4 eurus per valandą, bet yra ir pigesnių variantų šiek tiek toliau nuo centro. Miunchenas yra brangiausias – centrinėse parkavimo aikštelėse gali mokėti 4-6 eurus per valandą.
Degalinės, elektromobiliai ir praktiniai kelionės aspektai
Degalinių Vokietijoje yra daug, bet kainos skiriasi. Autobahn degalinės (Raststätte) paprastai yra brangesnės nei miestų degalinės. Skirtumas gali siekti 15-20 centų už litrą. Jei žinai, kad netrukus bus miestas, geriau palūkėk ir papildyk baką ten.
Pigiausi degalai paprastai būna vakare – tai statistiškai patvirtinta tendencija Vokietijoje. Degalų kainos keičiasi kelis kartus per dieną, ir vakaras dažnai būna pigiausias laikas. Programėlė Clever Tanken rodo realaus laiko kainas aplinkinėse degalinėse – labai naudingas įrankis.
Dėl elektromobilių: Vokietija turi gana gerą įkrovimo infrastruktūrą, bet ji nėra tobula. PlugSurfing, Chargemap ir IONITY tinklas – tai pagrindiniai žaidėjai. IONITY stotys Autobahn yra greito įkrovimo (iki 350 kW), bet kainos be sutarties yra gana didelės – apie 0,79 euro už kWh. Jei važiuoji elektromobiliu, rekomenduojama turėti kelias skirtingas įkrovimo programėles ir korteles, nes ne visos stotelės priima visus mokėjimo būdus.
Autobahn poilsio aikštelės (Rastplatz ir Raststätte) – tai labai patogi infrastruktūra. Rastplatz yra paprastesnės – tualetas, kelios suoliukų grupės, gal automatas su kava. Raststätte yra pilnavertės stotelės su restoranais, parduotuvėmis, dušais (mokamas, apie 1-2 eurai) ir kartais net viešbučiais. Ilgesnėse kelionėse rekomenduojama sustoti kas 2 valandas – ne tik dėl saugumo, bet ir dėl to, kad Vokietija turi daug ką parodyti net ir prie kelio.
Nakvynė pakeliui: nuo kampingo iki dizaino viešbučių
Vokietija siūlo labai platų nakvynės spektrą, ir tai vienas iš privalumų keliaujant automobiliu – gali sustoti ten, kur nori, ne ten, kur yra traukinių stotis.
Kampingai Vokietijoje yra aukšto lygio. ADAC (vokiečių automobilistų asociacija) kasmet vertina kampingus, ir šalis turi tūkstančius kokybiškų vietų. Kaina – nuo 15 iki 40 eurų per naktį šeimai su automobiliu. Bavarijos kampingai prie ežerų vasarą gali būti pilni, todėl rezervuok iš anksto per Camping.info arba ADAC Camping platformą.
Jei mėgsti autentiškesnę patirtį, ieškok Gasthof arba Pension tipo nakvynės – tai tradiciniai vokiečių svečių namai, dažnai šeimos valdomi, su pusryčiais ir labai draugiška atmosfera. Kainos – nuo 50 iki 100 eurų už kambarį. Booking.com ir Airbnb veikia Vokietijoje gerai, bet vietiniai puslapiai kaip HRS.de kartais siūlo geresnes kainas.
Vienas dalykas, kurį verta žinoti: daugelyje mažų Vokietijos miestelių viešbučiai ir svečių namai neturi 24 valandų registracijos. Jei atvyksti vėlai vakare, būtinai informuok iš anksto – šeimininkai dažnai palieka raktą specialioje dėžutėje arba susitaria dėl vėlyvos registracijos.
Wohnmobil (kempervanas) kultūra Vokietijoje yra labai išvystyta. Jei planuoji ilgesnę kelionę, kempervano nuoma gali būti ekonomiškas ir labai laisvas pasirinkimas. Platformos kaip Yescapa arba Campanda siūlo privačių savininkų kempervanus, kurie dažnai yra pigesni nei oficialios nuomos kompanijos.
Kai kelias tampa pačia kelione: ką dar vertėtų žinoti
Vokietija automobiliu – tai ne tik logistika ir taisyklės. Tai ir tam tikra mentaliteto permainos. Vokiečiai yra labai disciplinuoti vairuotojai, bet jie taip pat moka mėgautis keliu. Neatsitiktinai šalyje yra toks stiprus automobilių kultūros fenomenas – čia žmonės tikrai myli savo automobilius ir gerbia kitus vairuotojus.
Keletas dalykų, kurie padarys kelionę malonesnę ir saugesnę:
Vokietijoje griežtai draudžiama naudoti telefoną vairuojant be laisvų rankų įrangos. Bauda – 100 eurų plius taškai. Naudok telefono laikiklį ir Bluetooth. Jei nori pažiūrėti į žemėlapį, sustok – tai ne tik taisyklė, bet ir sveikas protas.
Žiemą Vokietijoje reikia žieminių padangų – tai privaloma, jei kelio sąlygos to reikalauja (ledas, sniegas). Techniškai tai nėra absoliutus reikalavimas visą žiemą, bet jei įvyks avarija su vasarinėmis padangomis ant sniego, draudimas gali atsisakyti mokėti. Vokiečiai tai vadina „situacinė žieminių padangų prievolė”.
Maisto kultūra prie kelio Vokietijoje yra geresnė nei daugelyje kitų šalių. Autobahn Raststätte restoranai nėra patys geriausi, bet jie yra valgomi. Geriau sustoti mažame miestelyje ir ieškoti vietinės kepyklos arba Metzgerei (mėsinės) su sumuštiniais – tai bus ir skaniau, ir pigiau, ir autentiškiau.
Galiausiai – nesibijok nukrypti nuo pagrindinio maršruto. Vokietija pilna mažų kelių, kurie veda į nuostabias vietas. Bundesstraße (federaliniai keliai, žymimi raide B) dažnai eina per gražesnes vietoves nei Autobahn, ir nors kelionė užtruks ilgiau, tai bus visai kita patirtis. B31 prie Bodeno ežero, B500 per Juodąjį mišką arba B2 per Bavariją – tai keliai, kuriuos verta važiuoti vien dėl paties važiavimo malonumo. Ir galbūt tai ir yra tikroji priežastis, kodėl Vokietija automobiliu yra tokia ypatinga – čia kelias pats savaime yra tikslas, o ne tik priemonė kažkur nuvykti.
